Dar prieš metus konstatavus buržuazinės kultūros krizę netgi fantazijos srityje bei praktinių jos grandiozinių formų įgyvendinimo kolapsą VEKS'o ir „tūkstantmečio paminėjimo“ programų pavidalu, šiemet niekas net nekūrė jokių iliuzijų. Ir tai buvo akivaizdu. Galbūt buvo galima tikėtis mažųjų kultūrinių formų regeneracijos, jaunosios kartos manifestacijų, nes tam buvo labai parankus metas, bet nebuvo net to užuominų. Atvirkščiai, pasireiškė visi visuotinės kultūrinės krizės požymiai bei desperatiškos kultūrinių operatorių pastangos juos pridengti.

Politiniame lygmenyje jokių poslinkių nesimato - visos bylos, iškeltos stambioms 2009 m. kultūrinio lauko aferoms tirti, yra sėkmingai vilkinamos Generalinėje prokuratūroje. Ją akivaizdžiai palaiko visos aukščiausios šalies valdžios institucijos. Kultūros ministro pakeitimas, kaip ir galima buvo tikėtis, šioje srityje atliko „numuilinimo“ funkciją. Ministro rengtos ir propaguotos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės tėra rinkos kapitalizmo mašinos (kryptingai skeliančios visuomenę į turtingą elitą ir skurdžius) propagandos ruporas. Kad menininkai nešiauštų kailio ir toliau tarnautų sistemai joje dalyvaudami bei ją aukštindami („menas mus išlaisvins“, be kultūros „žvėrėsime toliau“ ir pan.), jie buvo pamaloninti privilegijomis - valstybė apmokės PSD tuo metu, kai jie neturės kūrybinių užsakymų. Atvirai laisvę kaip privilegiją įvardina ir filosofas Arvydas Šliogeris savo paskutiniame interviu, fašistiniu žargonu atsiribodamas nuo visų purvinų plebėjų ir iškeldamas save patį aukštai virš jų galvų. Galima teigti, kad 2010 m. Lietuvos kultūroje yra metai, kai menininkai galėjo apsispręsti, ar laižys subines aukštesniajai klasei, ar paskirs savo veiklą laisvės paieškoms. Ir jie tai daugiau ar mažiau sąmoningai padarė.

Meninės edukacijos srityje įsitvirtina autoritarizmas, kurio tikslas - visuotinė žmogaus priklausomybė nuo nekvestionuojamų kultūrinių klišių. 2010 m. „perlas“ - naujųjų vidurinio mokslo bendrųjų ugdymo programų dailės mokymo versija. Jos autoriai - švietimo sistemos funkcionieriai, kuriems talkino vizualaus meno specialistai ekspertai: galerininkė Ramutė Rachlevičiūtė ir prof. Jonas Gudmonas. Programoje teigiama, kad nuo šiol pedagoginį išsilavinimą turintis mokytojas paruoš visomis meno istorijoje žinomomis išraiškos priemonėmis disponuojančius mokinius, kurie ne tik gamins meno kūrinius, bet ir organizuos jų pristatymą, pardavimą bei sugebės juos kritiškai vertinti sociopolitiniame kontekste. Akivaizdu, kad dailės akademijos nebereikės išvis, nes šiandieniniai kasmet vis labiau išsigimstantys dailės akademijos magistrantai savo sąmoningumo lygiu neverti net batų raištelių užrišti tokiems naujiesiems meno supermenams. VDA kryptingas neoliberalistinis angažuotumas jau šiandien rodo savo vaisius - du magistrantai broliai A. ir R. Gataveckai šiemet gynėsi savo baigiamąjį darbą Alytuje - tai buvo kserokopijos prieš tai kažkurioje Vilniaus galerijoje eksponuotų „originalų“, kurie kritikos buvo išliaupsinti. Kodėl kopijos - jie taip ir nesugebėjo paaiškinti, bet priminė, kad jie socialiai pakilo nuo žemiausios socialinės klasės į švytinčią buržuaziją... ir tai nebuvo ironija... ir tai geriausia, ką šiuo metu akademija gali pasiūlyti... šnekėkim atvirai - VDA yra suburžuazinimo instrumentas.

Pati meno sistema šiemet deklaravo savo galutinio subiurokratėjimo stadiją - paskutinio dešimtmečio dailės apžvalga ŠMC padėjo tašką, tarsi suvokdama save esant vienintele istorifikaciją garantuojančia institucija. Tai pirmoji tokio pobūdžio paroda, kai joje dalyvaujantys menininkai neturėtų didžiuotis savo dalyvavimu joje, nes patys atrodė kaip pilka propagandinė patrankų mėsa. Sveikinu Kęstutį Šapoką, sugebėjusį griežtai atsisakyti dalyvavimo šiame farse ir taip sudariusį precedentą žlugdyti establišmentą ateityje.

Šiais metais viduriniosios kartos menininkai susizgribo savo pačių suistorinimu. Vienas įspūdingesnių - Ernesto Parulskio komentaras, paaiškinantis (net ir sau pačiam), kad jis jokiu būdu nebuvo joks „Žalio lapo“ garsiausios akcijos dalyvis, bet geriausiu atveju daiktus panešiodavo, nes taip viską atsimena generalisimus Gediminas Urbonas...

Kultūrinė kritika ir žiniasklaida jau senokai nebeįgali savikritikai ar platesnei, gilesnei kultūrinei revizijai - akivaizdžiai ieškoma kaltininkų anapus sistemos (dažniausiai kalti tampa politikai ir neišprususi tauta, liaudis). Jau įprasta, kad kontrkultūriniai tekstai savaitraščiuose nebespausdinami. Išimtis - žurnalas „Kultūros barai“, kuriame, išsivalius nuo kelių užsisėdėjusių autoritarų, atsirado ir gaivaus oro. Viską išguldžiau ne todėl, kad tai yra minėtina švenčių proga, o todėl, kad tai keistina jau kitais metais.

Redas Diržys, psichodarbininkas (menininku vadintis man gėda)

Kultūros savaitraštis 7 Meno dienos

2010 12 31