Comrade Alfridai,

Ačiū už ugningus komentarus, kurių įniršis smarkiai lenkia romantiškus XX a. pradžios pirstelėjimus nacionaliniais tikslais. Tokie pirstelėjimai, beje, ekonomiškai naudingiausi buvo sovietinei „progresyviajai“ kultūrinei nomenklatūrai ir iš naujo atkurtai nacionalinių spalvų neoliberalaus kapitalo valstybės politikai su Vytautu Landsbergiu priešaky. Iš tiesų neverta kelti vėjo dėl abipusės skambių frazių retorikos – ji tik puošia mūsų dvasios kovų areną, todėl eikime tiesiai prie reikalo.

Visų pirma reikia pripažinti, kad mūsų pozicijos nėra kardinaliai priešingos, tačiau skiriasi kai kurie visuomenės ir „rimtosios“ kultūros (meno) vaidmens vertinimai – menininko klasinės padėties samprata ir, žinoma, tolesnės veiklos strategija bei taktika.

Mūsų bendrą poziciją reiktų apibūdinti atsiribojimu nuo tiesioginio rinkos ekonomikos pasireiškimo mene, kurį Tamsta atmeti kaip popkultūrą. Taip pat mes sutinkame su pozicija atmesti ir politinę-protekcionistinę meno kryptį – dešiniąją popkultūrą arba, paprasčiau tariant, ideologiją. Pirmoji sritis pagrįsta liberalia rinka ir jos mechanizmais, antroji – galios (ekonominės ir politinės) grupių ideologijos sklaida. Iš esmės tai ir yra tos sritys, apie kurias mes kalbame savo atsišaukime ir kviečiame nustoti jose dalyvauti! Kaip tik šios grupės atstovai ir linkę tapatintis su buržua (prie jų puikiai pritampa ir rinkos, ir valstybės užsakymų vykdytojai).

Problema kyla, kai imame detalizuoti konkrečias likusių „nepriklausomų“ menininkų veiklos sampratas. Ką gi iš tiesų šioje visuomenėje atlieka „rimtoji kultūra“ (menas)? Kardinalus Tamstos atsiribojimas nuo „žemosios klasės“ tik parodo susitapatinimo objektą, kurį taip atkakliai neigi – tai vidurinioji arba buržua klasė.

Mini, kad kūrėjų gildijos turi savus atrankos kriterijus, tačiau reikėtų pridurti, kad jose viešpatauja itin griežta hierarchija, neparemta jokiais racionaliais argumentais, nes tikrajame kūrybiniame procese jie paprasčiausiai neegzistuoja – pats tą puikiai žinai. Tuo tarpu teiginys, kad juodadarbiai geriau gyvena už menininkus, yra teisingas – jie irgi orientuojasi į buržua gyvenimo standartus ir, atvirai kalbant, neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis netiesiogiai atsiperkančią ekonomiką kuria kaip tik jie, o ne kažkokia kultūra ar teorinė „kultūros politika“. „Kultūros politika“, kuria taip dažnai kliedi menininkai, yra tik dar viena nuolatinė aukso gysla valdininkams, kad jie ištisus dešimtmečius galėtų gauti dideles algas.

Dar vienas atradimas – Tamstos svajonės apie meno kapitalistą, kuris galėtų įdarbinti samdomus darbininkus „rimtosios kultūros“ kūrybai. Tačiau reiktų prisiminti, kad kūrybos paskirtis yra išlaisvinti žmogų, o ne jį pavergti ir gyventi iš jo darbu sukuriamos pridėtinės vertės. Aišku, baisiausia Tamsto laiško vieta: „Visiškos asmeninės laisvės visa sąmoninga asmenine gyvenimo biografija neįmanoma pasiekti, jei nėra svetimo palūkaninio kapitalo“. Dėl šito teiginio dvasios darbininkai spardytų Tamstą net gulintį, nes tai absoliutus melas – visiškos laisvės nebus tol, kol egzistuos kapitalas, pridedamoji vertė ir žmogaus išnaudojimas.

Dėl sovietinės inteligentijos reikšmės formuojant tarybinio žmogaus pavidalą galima būtų ilgai ginčytis, bet vertėtų kiek giliau panagrinėti, kaip rutininis klasikinės kultūros dresavimas paveikė tos sistemos žmonių smegenis. Visi lengvai atsiribojo nuo „leninų“ ir agitpropo, tačiau simfoninis orkestras ir nacionalistines užuominas svaidantis bei laisvės iliuziją kuriantis teatras labai gražiai įsipiešė į privilegijuotųjų ratą ir iš esmės skatino ne pasipriešinimą, bet susitaikymą.

Manau, jog sutiksi, kad stalinistiniu laikotarpiu nebuvo labai daug represuotų lietuvių menininkų, o dažniausiai jie tik kuriam laikui netekdavo privilegijų. O sovietinio laikotarpio kultūrinių reginių žiūrovus negalima įvardinti kitaip nei miesčionimis. Tad kur gi ta opozicija???

Tamsta teisus dėl „stiprios rankos“ – tiesiogine prasme menininkai niekada su ja nesutiks. Tačiau ši metafora buvo skirta iliustruoti menininkų prisirišimą prie galios (valdžios) struktūrų. Pats savo laiške daugelį kartų mini „kultūros politiką“, valdžios struktūrų decentralizavimą, „didesnę demokratiją“ ir pan. Bet juk pats žinai, kad valdžios decentralizavimas regionuose pagimdo tik dar didesnę savivalę (kai kurie iš mūsų nėra iš Vilniaus), tad mūsų manymu, valdžią reikia naikinti iš esmės, kad ir kaip nemaloniai tai skambėtų.

Kalbi, kad Lietuvoje nėra meno rinkos, betgi tai netiesa! Rinka egzistuoja nepriklausomai nuo to, kad pats nieko ten negali parduoti, nes to niekam nereikia. Šitoje rinkoje kažkas labai daug uždirba vien iš to, kad yra daug tokių kaip Tamsta – nieko neparduodančių (arba beveik neparduodančių). Ši rinka spekuliuoja ne meno kūriniais, bet menu kaip institucija, kaip samprata, kaip galimybe vienus išaukštinti, o kitus pažeminti. Tad patys menininkai joje neturi sprendimo teisės – viską lemia galios struktūros ir jai tarnaujanti nomenklatūra.

Pabaigai – apie naujas struktūras, kurias siūlome. Tai, ką vadini decentralizacija, niekada neįvyks „iš aukščiau“ – decentralizavimas įmanomas tik autonominiu pagrindu organizuojantis „iš apačios“ (gal net tiksliau būtų galima įvardinti organizavimąsi horizontaliai, nes „į viršų“ nėra ketinama kilti). Veiksmų koordinavimo tikslais reiktų steigti priežiūros struktūras, kurių tikslas ne valdyti, bet stebėti, kad nuverstos valdžios struktūros nebūtų regeneruotos. Išvaikytos kultūros ministerijos bei kūrybinių sąjungų pastatus galima sėkmingai panaudoti kūrybinių eksperimentinių skvotų kūrimuisi. Patikėk, tikrai nėra nė vieno skvoto, kuris pavirto valdžios struktūra – drakonu, kuriuo savo komentaruose bandei gąsdinti.

Skirtingai, nei Tamstos mestas mums kaltinimas, mes tikrai neketiname pasipelnyti nei iš Tamstos, nei iš kitų save menininkais laikančių žmonių, nes manome, jog pelnas kūrybos procese yra ne tik atgyvena, bet ir labai amoralus dalykas. Labai tikimės Tamstą išvysti revoliucinių tarybų priešakyje, kad jaunajai kartai galėtumei perduoti savo gerą ir aistringą patirtį. Beje, sutinkame su pastaba dėl žodžio „dvasios“. Nelabai jis mums tinka (kai kurie mūsiškiai linkę save įvardinti psichodarbininkais), bet manome, kad šis žodis bent jau neatbaidys mūsų idėjoms prijaučiančių žmonių, kuriems atsibodo trūnyti maitinantis prėskomis iliuzijomis.

Lietuvos dvasios darbininkų tarybų iniciatyvinė grupė

Data Miners & Travailleurs Psychique