Dar prieš šimtą metų toje pačioje Lietuvoje menininkai bandė save identifikuoti kaip dvasios darbininkus*, kurie visą savo energiją ir įniršį ketino skirti visuomenės transformavimui.

-Prieš šimtą metų apie įniršį net minčių nebuvo. Taip pat niekas nemanė transformuoti visuomenės. Kultūra turėjo aiškiai nacionalinį tikslą. Dabar galima šnekėti apie mažas formos ieškojimų pastangas, bet tik ne apie tai.  Pradžioje apibrėžkime, kad objektas bus ne dešinioji pop kultūra, bet eksperimentinė- kūrybinė sferos, apie kurias tik ir verta šnekėti, nes jos turi įtakas tiek valstybės raidai, tiek pridedamajai vertei, kaip netiesiogiai atsiperkanti ekonomikos dalis.

Deja, užuot paskelbę atvirą kovą išnaudojimui, jie iš karto susitapatino su besiformuojančia nacionaline viduriniąja klase. Tas pats ir šiandien.

 Kultūra“ šiandien“ nesusitapatino, ji buvo sutapatinta įstatymų pagalba. Esmė ne tame, kad ji (kultūra) pretenduoja, kad kultūrininkai  nėra vidurinioji klasė, esmė tame, kad ji centralizuota, kad nuo viduriniosios klasės palaipsniui tolstama, o tai visiškai skirtingi dalykai, kas teigiama tekste.

 Šiandien menininkai tapatina save su buržua, o ne su darbininkais.

Netiesa, netapatina nei su tais, nei su kitais, arba vadina proletariniais intelektualais, nes nėra Lietuvoje menininkų, kurie eksperimentinei kūrybai galėtų samdyti darbo jėgą. Nekalbu apie politinius užsakymus, kurie nėra kultūra, mūsų aptariama prasme,   o ideologija.

  Lietuvos meno kūrėjai visuomet orientavosi tik į aukštesniąją klasę ir laižė jiems padus.

Žemesnei klasei yra visiškai kiti interesai ir kiti pageidavimai. Žemesnė klasė nėra kultūros, meno užsakovas. 

Pavadinti menininką darbininku, nors ir dvasios, vadinasi, jį įžeisti.

-Tas teiginys ne kas kita, kaip propagandinis triukas. Šiandienos menininkai skursta lyg žemiausio socialinio sluoksnio juodadarbiai,

 tačiau vaizduojasi esą respektabilūs buržua. - Dažnai žemiausio socialinio sluoksnio juodadarbiai gyvena kur kas geriau, nei menininkai. Dalykas yra tas, kad kūrėjai turi savas ambicijas ir savo gildijas, kuriose asmens  vertinimo kriterijai visiškai kitokie. Darydami viena, jie apsimeta, kad daro visai ką kita, ir tuo patys tiki, nes nuolat kartoja, kad taip iš tiesų ir yra.

-Visiškos asmeninės laisvės visa sąmoninga asmenine  gyvenimo biografija neįmanoma pasiekti, jei nėra svetimo palūkaninio kapitalo

O tai jau ne kultūros, kūrybos , o etikos klausimas.

TARP LIAUDIES MASIŲ IR AUKŠTUOMENĖS ELITO

Per pastarąjį šimtmetį kapitalizmas atliko didžiulį darbą eliminuodamas iš sociumo žmogų, pragyvenantį iš savo darbo.

- Manau tai leninistinis teiginys, jis visiškai netinka meninei- kultūrinei, - netiesiogiai atsiperkančios rinkos ekonomikai.

 Tam pasitarnavo ir sovietinės kultūros (tiek oficiozinės, tiek „tyliojo seminonkonformistinio modernizmo“) formuojamas miesčionio identitetas,

-Netiesa, sovietų kultūra miesčionio identiteto ne tik kad neformavo, bet buvo jam priešinga. ir vartotojiška neoliberaliojo kapitalizmo kultūra.-Iš dalies tam teiginiui galiu pritarti, bet dešinioji pop kultūra nėra netiesiogiai atsiperkančios ekonomikos, o tiesiai ir gausiai atsiperkančios ekonomikos dalis, taigi, viskas susidėlioja į savo vietas. Kiti šią kultūrą vadina netgi antikultūra, taip pat, kaip radikaliąją kairiąją- anarchistinę kultūrą(antikultūrą), kam atstovauja ir straipsnio autoriai. Straipsnio autoriai,  net patys nenutuokiate, kiek pas jus yra daug bendro . Tai visiškai kiti dalykai, kitas siekiamas pasaulio ir žmogaus dvasios modelis,  nei įvardintas Albero Kamiu(A. Camus)  pasakytoje kalboje, gaunant Nobelio premiją 1963 metais.  

 Perėję šią mėsmalę, darbininkai tapo psichologiškai represuotais socialiniais gyvuliais, nutrenktais į visuomenės paraštes.

-Net jūs- anarchistai nebekalbate apie darbininkų „autsaidą“, o naudojate visiškai kitą- prekariato socialinę grupę, bet toks savo ideologijos nežinojimas čia bus neaptarinėjamas,O vadinamieji menininkai (dvasios darbininkai) – savo pačių propaguotos ideologijos aukomis.-Menininkai yra ne savo, bet tiesioginės ekonomikos netobulumo aukos, čia laimi šalys, kurių vadovai suvokia šią tiesą, tuo pačiu strateguoja kultūros politiką kitaip.

Jie ne tik prisidėjo prie dirbančiųjų socialinės kastracijos, bet ir išsikastravo patys save.Jie tapo nuo visuomenės atsiribojusia susvetimėjusių individualistų kasta, iki ausų panirusia į apgailėtiną vartotojišką būvį.-Šis teiginys ne kas kita, kaip agitacija prispardyti gulinį. Ne menininkai, kurie nesudaro  elektorato procento dalies gali demokratijoje daryti įtakas. Tą galima teigti apie straipsnio autorius, skirtumas tas, kad pavyzdžių parinkti būtų kur kas lengviau.

Taigi šiandienos menininkas – tai samdomojo darbo vergas, pasiryžęs perkąsti savo kolegai gerklę dėl duonos kąsnio.

-Netiesa, menininkų situacijas dabartinėje Lietuvoje lemia visiškai ne menininkai , o grupuočių nomenklatūra. čia nėra jokios įprastai suprantamos rinkos požymių.  Jis yra viršininkus mėgstantis valdžios pastumdėlis, priešiškas savo likimo broliams, atsiribojęs nuo savo darbininkiškos kilmės ir jos paniškai bijantis prisitaikėlis. –Į jokius rėmus netelpantis ir nevertas kritikos retrogradinis teiginys.

Šiandienos menininkas – tai labiausiai dvasiškai nuskurdintas žmogus, toks nuolankus savo vergijai, kad net pats nenori pripažinti savo vergiško statuso. –Kad nuskurdintas-taip, bet kad kažko nenorintis pripažinti- netiesa. Kitaip nesiimčiau rašyti to, kas mažai kam rūpi.

Žinoma, yra ir tokių, kurie įžvelgia šiandieninę menininkų tragediją. Deja, jie dažniausiai linkę kaltinti ne patys save, o tam tikras išorės jėgas – rinkos konjunktūrą, ekonominę krizę ar politinę valdžią. Tokie menininkai trokšta „stiprios rankos“, kuri neva atvestų juos į tiesą ir šviesą. –Tai bent teiginys, nesugalvotum, jei nerastum užrašyto. Apibendrinant negausias menininkų gretas, labai sunku būtų surasti taip manančių asmenų, keista, kad autoriai apie tokius žino?

TARP VALSTYBĖS IR KAPITALO

Dvasios darbininkas (menininkas) šiandien yra traiškomas valstybės ir laisvosios rinkos (kapitalo) dantračių. –Reikia pripažinti lūžtančių kaulų skausmus, tik priežastys kitos. Jis mato tik dvi perspektyvas – tapti populiariu ir paklausiu meno rinkoje arba vaidinti akademinio aukštojo meno kūrėją ir tikėtis valstybinės valdžios subsidijų. –Pasikartosiu, rinkos  n ė r a. Patys rašote  apie subsidijas. Kaip ir už ką, ir kiek, ir kodėl, ir kada, ir kakaaa,- tai jau kitas klausimas,svarbus kultūros politikos, mažai vilčių atsakymams turintis  klausimas. 

Valstybei tarnaujantis menininkas susitapatina su šios deklaruojama ideologija ir transformuoja ją į valstybinę propagandą, kuri ragina paklusti, dirbti, tarnauti, vergauti. Valstybinė valdžia išpuoselėjo sistemą, kurios pagalba glostant menininko ego galima jį kietai ir saugiai laikyti „už kiaušų“.

-Manau, kad tai nevisiškai valstybės interesas, bet kad taip vyksta, -tiesos yra. Netiesiogiai atsiperkančios ekonomikos nepripažinimas aiškus individualistinio valstybės modelio išlaikymo siekimas. Tai jūsų anarchistų antipodų- libertarų sumanymas, turintis tikslą panaikinti valstybę, kaip tokią, turėtumėt būti dėkingiJ.

Kapitalas žmogaus svajones, pažiūras, santykius su kitais žmonėmis, veiklos ir mąstymo produktus, žodžiu, viską – paverčia prekėmis. Galiausiai rinkos sąlygomis ir pats menininkas tampa preke. Nuo menininko valios nebepriklauso absoliučiai niekas – visi objektai ir subjektai, patekę į globalią rinką, praranda bet kokią prasmę, nes yra paverčiami tam tikra pinigų suma. Rinkos neįmanoma išvengti arba ją sabotuoti – pirmuoju atveju žmogus mirs iš bado, antruoju – pateks į valstybinių jėgos struktūrų nemalonę, nes visi sabotažo elementai šiandien yra kriminalizuoti.

-HMMM ,problema ne prekėje, bet kainoje. Netiesiogiai atsiperkančios ekonomikos dirbtinis ignoravimas neleidžia įkainuoti pirminės (pirmapradės)prekės dalies idėjos kainos, jos sukūrimo kainos,  investicijų ir tt ,už ją nesutinkama mokėti. Tai nulemia demokratija, kaip sistema. Visuomenė, būdama iš esmės savanaudė ir tiek netobula, dėl tūkstančio keturių šimtų metų vėlavimo į krikščionybės“pietus“, dar nesupranta , kas jai naudinga iš tiesų, o asmenys, kurie turi galią priimti sprendimus, savanaudiškai turi visas prielaidas naudotis kitų šalių civilizacijos pasiekimais, nes jiems spjauti į savo visuomenę pigiau, nei daryti labai tiesiogines investicijas į „demokratiškai neagituojamą ir iš karto neatsiperkančią dešrą“ . 

Akivaizdu, kad abi alternatyvos – tarnauti rinkai arba tarnauti valstybei – nėra labai skirtingos.-Jei valstybė suvokiama, kaip mažai pilietinis, nedidelio žmonių ratelio interesas.

 Neoliberalaus kapitalo sąlygomis valstybė stengiasi patenkinti visus stambiojo kapitalo interesus,-Pasakos, to kapitalo, kuris valdžioje.

 o kapitalas glaudžiai susijęs su oligarchinės valdžios struktūromis.- Apie tokias libertarines valstybes rašiau anksčiau, jiems nebesinori mokėti mokesčių lygiai, kaip anarchistams. Būkite patenkinti savo „socialinio rato kaimynais ir draugais“ – jūsų tikslai įgyvendinami kitų energija J

Tad priešstata tarp valstybės ir kapitalo yra gana dirbtina, sukurta vien tam, kad būtų galima įbauginti ir supančioti menininkus. Valdžia juos gąsdina baisia „laukine rinka“ ir kartu siūlo „švelnią“ valstybės globą. Tai tėra klastingas, menininkus priverčiantis paklusti manevras, kurį nuosekliai vykdo Kultūros ministerija, kūrybinės sąjungos, valstybiniai fondai, „nepriklausomos“ kultūrinės struktūros ir t.t.-

Kaip jau anksčiau rašiau- rinkos šioje srityje nėra, o tokia valstybės  „globa“, kuri paskelbianti apie valstybės užduotis spalio mėnesį, lapkričio surenkanti paraiškas, o kitų metų gegužę sutvarko finansinius popierius, bet dar  neperveda pinigų ? ar tai galima vadinti švelnia globa? Ar tai formalus veiklos  imitavimas?Jei taip reiktų dirbti bandelių kepėjui,- jis numirtų iš bado, apsikabinęs tuščią rėčką. 

TREČIOJO KELIO ALTERNATYVA – SAVIORGANIZACIJA

Kapitalo ir valstybės sąjunga  suinteresuota prisijaukinti pačią jautriausią neteisybei žmonių kategoriją – menininkus, kurie dažnai turi ir pakankamai gebėjimų bei fantazijos įtaigiai realizuoti savo sumanymus. Todėl tiek kapitalas, tiek valstybinės struktūros daro viską, kad menininkai būtų suskaldyti, prikaustyti prie savo pačių ego ir jam vergaujantys.  Pirmas ir pagrindinis klausimas – kaip įtikinti šios kategorijos žmones, kad kūryba – tai ne autorinės teisės, bet visiems bendrai priklausantis džiaugsmas, kuriuo turėtume visi dalintis ir siekti ne individualios (privilegijuotos), bet kolektyvinės laisvės. – Jūs ką? Su tokia visuomenės sąmone menininkus ne tik suspardyti norit, bet atimti paskutinį kaulą? Tai įtikinkit visuomenę dalintis teisingai savo pelną, įtikinkit būti sąmoningais piliečiais ir su „kažkieno“ (rašau, neminint valstybės pavadinimo,  norint pamaloninti kvailą anarchistinę makaulę) pagalba atriekti už pirminę idėją lėšas, o tik tuomet šnekėkite apie autorinių teisių panaikinimą ir maloniai pasidžiaugsiu bendrais džiaugsmais J

Reiktų apsidairyti aplinkui, imti atidžiai stebėti draugus, kolegas ir artimuosius, atrasti, kas jiems aktualiausia, pabandyti dalintis kūrybos džiaugsmu ir nustoti konkuruoti tarpusavyje, pamiršti laipsnius ir „garsius vardus“, liautis pataikauti isteblišmentui ir begėdiškai jį imituoti demonstruojant savo „kūrybinius pasiekimus“ ne tik žiūrovams, bet ir sau patiems. Ieškoti bendraminčių – atskirų asmenų arba grupelių – tartis su jais (-omis) ir vienytis konfederaciniu pagrindu. –(Imti ieškoti krapų šiknoj)

Žinoma, gali kilti klausimas, ar negalima pertvarkyti jau egzistuojančių struktūrų – įvairių sričių menininkus vienijančių kūrybinių sąjungų. Tikrai ne. Kūrybinės sąjungos šiandien yra korumpuotos ir hierarchizuotos institucijos, kuriose vešėte veši sovietinę kariuomenę primenanti „pokazuchos“ ir „diedovščinos“ sistema. Be to, jos itin glaudžiai susijusios su aukščiausiosios valdžios struktūromis ir dažnai atlieka „vietinės valdžios“ funkcijas, o taip pat kartais užsiima „patrankų mėsos“ parūpinimu simuliuotai rinkai, kurios pelną pasiglemžia valdžios struktūros.

Apie tas struktūras progresyviausi nebekalba, bet jei jums reikia, kritikuokit. Tiesos visuomet tame yra. Yra ir dalykų, kur sąjungos praverčia. Tai nėra kultūros politikos esmė.

Šiandien menininkams nėra kito kelio, kaip imti ir patiems susikursi savo interesus ginančias struktūras. Jos turėtų pakeisti ir centrinę, ir vietinę valdžią – ir kultūros ministeriją, ir kūrybines sąjungas. –Kūryba yra pažanga

Ir nereikia gąsdintis, kad einant šiuo keliu ir siekiant socialinės, politinės bei kūrybinės laisvės, bus sunaikintas menininkas kaip atskira, žmogaus susvetimėjimą su kitais ir pačiu savimi skatinanti specializacija (dažnai ji klaidingai vadinama individualybe), nes kovodami už menininko išskirtinumo mitą mes represuojame ir save, ir visus kitus žmones. Atėjo laikas pasirinkti – ar toliau pūsime savo iliuzijų kevale, ar bandysime kurti naujais tarpusavio santykiais grįstą sociumą. – Mes tai jau bandėme, nepasiteisino. Yra galimybių kai ką pagerinti- decentralizuoti sostinės sindromą, bet nesutiksite, nes patys sėdite Vilniuje.

Šiandien mus apėmusi ne tik finansinė ir ekonominė, bet ir kultūrinė, socialinė, seksualinė – trumpai tariant, visuotinė krizė, todėl turime išsikovoti ne siaurą socialinę savo laisvę kitų sąskaita, bet integruotis į visuotinę kovą prieš žmogaus išnaudojimą. Fizinės ir dvasinės laisvės klausimas visais laikais buvo svarbiausias žmonėms, kurie atiduoda save kūrybai. - Joooooo

DVASIOS DARBININKŲ TARYBŲ KŪRIMO DARBAI

Pradiniame dvasios darbininkų tarybų (DDT) kūrimo etape mes galime atlikti šiuos darbus:

1. Pareikalauti, kad būtų paleista Kultūros ministerija. Ilgametė šios institucijos veikla parodė, kad jos interesai nėra mūsų interesai, ji tarnauja tik valdžiai ir stambiajam verslui. Šiandien yra puiki proga atsisakyti Kultūros ministerijos diktato, net pati valdžia pamiršo ja rūpintis paversdama ją silpniausia grandimi valdžios grandinėje. Kvailos rietenos dėl kultūros ministro posto nieko nepakeis, nes naujas ministrų kandidatūras siūlo tie „menininkai“ ir „kultūros veikėjai“, kurie šeriami didžiausiais kąsniais.

-Kokias čia senienas varinėjate? Kur tiek metų  buvote, kai apie menininkų profsąjungą  šnekėjau prie Žakaitienės? Dabar kitos idėjos. Reikia ministeriją demokratizuoti, decentralizuoti regionais pervesti ją iš nepopuliarių partijų ir perduoti piliečių kvalifikacinėms savivaldybių  taryboms. –kas tą darys?- piliečiai. O tarptautiniais kultūros reikalais tegu rūpinasi užsienio reikalų ministerija. 

2. Greta šiandien egzistuojančių kūrybinių sąjungų (arba vietoj jų) kurti Dvasios darbininkų tarybas (DDT),-Netinka jums tas terminas- dvasia, nors jūs ką?

 kurių tikslas – atstovauti socialinius ir kūrybinius dvasios darbininkų interesus, užtikrinti visų žmonių lygias teises į kūrybą – tai lygias teises turi visi ir dabar, reikalas tas, kad kultūrinę  idėją gali kurti ne visi ir pastariesiems turi būti už tą prekę mokama. Štai kur esmė ir pamažu išguiti spektaklio vartojimą, prie kurio prijunkyti mūsų bendrapiliečiai. Spektaklis libertarų ir anarchistų forma, -apie ką jūs kalbate? Jums toje“ ministerijoje“ nebebus kas veikti, nebent drakonui mirus tapsite nauju drakonu.

 –Kūrybinės sąjungos jau seniai nebeatstovauja menininkų interesų, o tik audžia visą kultūros ir meno sritį apraizgiusius protekcionizmo tinklus. Sąjungas reikia ne naikinti, bet decentralizuoti.  Sutraukyti šį kultūrinės mafijos voratinklį gali tik iš apačios susikūrusios nepriklausomos DDT, atstosiančios pirmines profsąjungų ir kūrybinių sąjungų organizacijas. Panašiai yra Vokietijoje  Atskiros tarybos jungsis į DDT konfederaciją, kuri reziduos Pumpėnuose J, Į ką jūs lenkiate? Pakišite krūvas kūrėjų, kurių Lietuva ir taip beveik nebeturi, o suorganizuosit centralizuotą „š“? ,  o DDT delegatų suvažiavimai ilgainiui perims ir Kultūros ministerijos atliekamas funkcijas. – Gerai, kad jau amžiuje ir su delegatais ne visus galima išdurti.

 Mano nuomone visiems“ niueidž“prijaučiantiems  judėjimams reiktų papilti dusto-DDTJ,

3. Pradžiai visus bandymus burtis siūlytume registruoti alytusbiennial.com, anarchija.lt ir ekspertai.eu tinklalapiuose, kurie skelbs apie kiekvienos naujos tarybos susikūrimą.

Gal dar pridėti raktą nuo buto, kur sudėti pinigai? J

Dvasios darbininku gali būti kiekvienas kurti pasiryžęs žmogus, nežiūrint jo socialinės kilmės, išsilavinimo, užsitarnauto laipsnio ar užimamų pareigų. Bet kokios „specialistų“ ar „ekspertų“ gildijos Dvasios darbininkų tarybose (DDT) neturės jokių privilegijų, visų narių balsai tarybose bus lygiaverčiai. Taigi visi – dailininkai, rašytojai, muzikantai, kompozitoriai, atlikėjai, „rimtieji“ ir „nerimtieji“ – suvienykime jėgas naujam veiksmui, kuris alinantį meno juodadarbio triūsą bei skurdą pakeis kūrybines galias išlaisvinančiu gyvenimo nuotykiu. -Kaulo atėmikams pilti DDT.

Klanų sutvarkyti negalit, sumanėt pasipelnyti iš kolegų. Išgraužkit, įkąskit jūsų- mūsų galvą daužančiam plaktukui.

[Pasvirusiu šriftu pakomentavo Alfridas Pajuodis]