Hi,

First I want to admit your sharp rhetoric towards an indeed reactionary structure as Kettles Yard and their ideological operators and also the conclusion that modernism influenced such regimes as Nazis, Bolsheviks and Fascists. But the whole treatment of specific problematic I find out somehow confusing and even erroneous.

First – about the terms: 4^th dimensionality as an idea arouse from the non Euclidean mathematical investigations of 19^th century starting from Rieman, Lobachevsky onwards. First it was developed in the pure mathematical way and obtained the formula of n+1 dimensionality what means nothing else but the way how much coordinates one needs to describe the dot in a space. So far I thoroughly went through your treatise “The End of the Age of Divinity” and I’m aware of your investigations in multidimensionality as the multilayered approach through the senses using dimensions of sight, sound, thought, touch and taste – I would treat it as total (or at least multidimensional) approach rather.

What is I found contradictory in the whole text is that there were exactly futurists to start that a multidimensional approach (instead of the specialized one) towards reality and what was very new…and that influenced many progressive movements upcoming – letterists and situationists among them as well. Also the idea of not separating the human activity into pure cultural or political was very essential to futurists as well as the implementation of Sorel’s syndicalism. The epithet “fascist” given to Boccioni is not a correct one – officially fascist party in Italy was established few years after his death…

Labai dėkingas už repliką – ji nėra netikėta, bet atvirkščiai - labai logiška ir netgi kiek schematiška, bet tuo pat metu ir labai nuoširdi ir todėl matau prasmę diskutuoti.

Pradėkime nuo proletkulto – taip, tai iš tiesų buvo bolševikinė struktūra, bet, teisingumo dėlei, prieš ją pasmerkdami pripažinkime ir tai, kad ji niekada nebuvo įgyvendinta. Pagrindinis proletkulto teoretikas Bogdanovas (tikra pavardė Malinauskas – gudas nuo Gardino) šį apibrėžė kaip vieną iš trijų neatsiejamų revoliucinio socializmo elementų: tarybos, kaip ekonominis interesas; komunistų partija – politinis, o proletkultas – kultūrinis ir dvasinis elementas. Deja jame pačiame jau buvo užkoduota nesėkmė, nes partija iš karto užėmė hegemonijos poziciją kitų dviejų elementų atžvilgiu. Dar prieš įgyvendinant programą Leninas uždraudė bet kokį eksperimentinį elementą kultūroje ir reikalavo aiškaus, proletariatui suprantamo, tikslo – ko vertas vien pasakymas „iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“. Nežiūrint to, kad Bogdanovas didžiąja dalimi rėmėsi Ernsto Macho empiricistinėmis pažiūromis, kurias siejo su marksizmu. Be to Bogdanovas buvo visuotinės sistemų teorijos šalininkas, kurioje buvo teigiamas žmogaus kaip daugialypės ir multidimensinės asmenybės vystymasis priešpastatant jį susvetimėjusiam kapitalistiniam specialistui.

1. 2008 metų birželio 27–29 dienomis vykusioje meno streiko konferencijoje susikūręs Meno streiko vykdomasis komitetas (Art Strike Action Committee Alytus Chapter – ASAC-Alytus) buvo sąmoningai išformuotas, kad sudarytų sąlygas susikurti konkrečias užduotis formuluojantiems aktyvistų dariniams. Šiuo pagrindu iškart po konferencijos buvo įkurtas Antrasis laikinasis meno streiko vykdomasis komitetas Alytuje (Second Temporary Art Strike Action Committee Alytus Chapter – STASAC-Alytus), kurio pagrindinis tikslas – sabotuoti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginius 2009 metais ir išsiskirstyti įgyvendinus savo ketinimus metams pasibaigus.

2. Meno streiko idėjos pritaikymas šiuo atveju įgauna visiškai kitokią prasmę nei visų anksčiau vykdytų meno streikų atveju. Jis yra nukreiptas į labai konkretų ir lokalų europinės sistemos taikinį. Mūsų apsisprendimas pasinaudoti klasikiniu ekonominiu ginklu prieš politinę struktūrą yra adekvatus atsakas neoliberalistinėms strategijoms meno srityje – vietoj visų taip lauktų ekonominių struktūrų (pvz., meno rinkos sukūrimo) ši apsireiškia politiniais žaidimais („kultūros sostinėmis“, „gugenheimais“ ir pan.).

3. Alytus – Europos meno streiko sostinė. Briuselio politikai vykdo kolonijinę Europos šalių prievartinio kultūrinimo ir „sueuropinimo“ politiką. Tam pasitelkiamas jau dešimtis metų vykdomas Europos kultūros sostinių projektas. Protestuodami prieš kultūros niveliavimą ir unifikavimą, skelbiame Alytų 2009 metų Europos meno streiko sostine. 2009 metų rugpjūtį Alytuje vyks svarbiausias metų kontrkultūros renginys – Alytaus meno streiko bienalė.

Pergalvok visus savo gyvenime darytus „darymus“. Dabar atmesk visa, kas fiziologiškai būtina (arba žalinga) – tokius reiškinius, kaip kvėpavimas, miegas (rankos susilaužymas). Iš to, kas liko, išmesk socialinių poreikių patenkinimui skirtą veiklą – tai labai plati sritis, aprėpianti tavo darbinius ir prekinius-piniginius santykius, vartojimą, vaikų priežiūrą, mandagumą, balsavimą, šukuoseną ir dar daug daug visa ko. Iš viso to, kas dar liko, išmesk atstovavimą ir tarpininkavimą – tai irgi plati sfera, kuri iš dalies persipina su jau atmestomis veiklomis. Iš to, kas dar liko, atmesk visa, kas susiję su konkurencija. Dabar susikoncentruok į tai, kas dar liko ir buvo daroma vien todėl, kad tau tai patinka daryti. (Henry Flynt „Against „Participation“: Total Critique of Culture“)  

Alytaus bienalė – tai jau antrą dešimtmetį skaičiuojančių eksperimentinių tarptautinių vizualaus meno renginių tradiciją reziumuojantis kas du metai vykdomas renginys visuomeninėse ir urbanistinėse miesto erdvėse. Ypatingai yra atsižvelgiama į urbanistinius miesto ypatumus, istorinius-politinius elementus. Labai svarbi aplinkybė – Alytuje nėra jokios meninės infrastruktūros (jokių galerijų, meno muziejų...netgi elementarios parodų salės nėra mieste, skaičiuojančiame iki 70 tūkst. gyventojų). Taigi menininkų pasirinkta neišvengiamybė išeiti į gatves tapo jų identitetu.

Pirmieji renginiai vadinosi Tiesė.Pjūvis ir Alytaus gatvėse buvo surengti 1993-1996 m. kasmet vieną dieną 24 valandoms okupuojant miestelio gatvę saviraiškos (meno) tikslais. Ilgainiui jie pradėjo panėšėti į normalų meno festivalį netradicinėse vietose, menininkai pradėjo kelti išskirtinius reikalavimus, ir organizatoriai nutraukė šią veiklą kaip beviltišką.

1998 m. surengtas meno įvykis turėjęs įvelti tiek menininkus tiek jų palaikytojus į agresyviai miestelį pusiau perrėžiantį Nemuną žlugo gerai ir neprasidėjęs, nes įvyko nelaimingas atsitikimas – vienas pagalbininkų nugarmėjo nuo tilto į upę ir tik per stebuklą išliko gyvas. Nacionalinė spauda šį įvykį įvardijo kaip kriminalinį. Po to sekė reakcinis laikotarpis, kuomet buvo praktiškai nebeįmanoma gauti leidimų organizuoti panašią veiklą viešosiose erdvėse.

Tradiciją pavyko atgaivinti 2005 m. surengiant Alytaus Bienalę, kuri deklaravo paprastą tiesą – bienalės gali vykti visur, jų pernelyg iškelta savaiminė „vertė“ yra ideologijos suformuota klišė, kurią paneigti galima tik ją realizuojant ir iš jos nuolat šaipantis. Buvo atvirai deklaruojamos visuotinės debienalizaciojs pasaulyje pradžia, iškeliama kolektyvinės kūrybos ir menininkų tarpusavio bendravimo ir veikimo išvien svarba. Būtent šie aspektai buvo labiausiai puoselėjami tęsiant bienalės tolimesnį augimą.

2007 m. bienalė buvo atiduota į jaunų ir bepradedančių menininkų karjeras žmonių rankas, kad, užuot stengęsi kreipti savo veiklą į tokių renginių kontekstą, patys pajustų savo kailiu tokių renginių vidinę logiką ir galbūt netgi netyčiomis uždusintų vos beužsimezgančią bienalę, kaip rimtosios kultūros užuomazgą. Kadangi, užuot sunaikinę bienalę, jie tik pasimėgavo šios teikiamais malonumais, sekanti bienalė – meno streiko bienalė - buvo griežtai nusiteikusi prieš meno produkciją. Meno streikas buvo paskelbtas kaip priešprieša VEKS‘ui (Vilniui – Europos kultūros sostinei) bei visam nacionaliniam establišmentui apskritai. Tokiu būdu bienalė buvo realizuota iš vidaus ir nuo šiol bienalės veiksmas jau numatomas kas antrus metus demonstratyviai ne tik nekurti meno, bet ir išjuokti jo gamintojus, propaguotojus bei vartotojus.

Šiuo metu bienalė žvelgia į ateitį ir siekia įsilieti į visuotinį streiką 2012 m. kaip psichodarbininkai, užtikrinsiantys žmonių dvasinį išsilaisvinimą nuo fetišizuotos „kultūros“. Be to, mes paremsime visus meno streikus, nukreiptus prieš kapitalistinį neo-liberalizmą bei buržuazinę kultūrą, mes visomis išgalėmis prisijungsime ir paremsime visas iniciatyvas, nukreiptas į „kultūros sostinių“ sabotažą ar – mažesniame lygmenyje – į meno bienalių žlugdymą.

„Jeigu tikslas – perduoti valdžią į pačių žmonių rankas, tai priemonės turėtų būti visuomeninių revoliucinių organų kūrimas: darbininkų tarybos, bendruomenės tarybos, komunos ir pan.

Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogų kultūriškai, socialiai ir ekonomiškai, tai šį tikslą galima pasiekti „kultūros“ naikinimo priemonėmis.

Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogaus prigimtį, tai reikia pasitelkti seksualines ir socialines priemones.

Jeigu tikslas – „visuotinumas“, tai ir priemonės turi būti „visuotinės“: viskas arba nieko.“

Benas Morea, „Juodoji kaukė“, Nr. 7, 1967 m. rugpjūtis / rugsėjis

1.      After the logical dissolving of the first ASAC-Alytus it needs to be replaced by Second Temporary Art Strike Action Committee – Alytus Chapter (STASAC-Alytus) which has very concrete mission – to realize and suppress Alytus Art Strike Biennial initiative which is already announced to be a counter-position towards the officiality and significance of cultural capital events of Vilnius. It should be dissolved into the logical tasks rising groups immediately after realization of its main goal.

Anksčiausias termino “Meno streikas” paminėjimas

Visiškai sunaikinti gamybos proceso nereikėtų - pakaktų perorganizuoti vaizdingiausių „meninių“ produktų gamybą į revoliucinių idėjų, formų ir technikų generavimą. Tai nebūtų sukilimas prieš meną ir menininkus – tokia veikla tebūtų laiko ir energijos švaistymas. Aš įsivaizduoju kažką panašaus į visuotinį įsiskverbimą į visas socialines klases ir tokiu būtu inicijuoti kūrybingą visuomeninių vertybių perkainojimą.   Revoliucijos jau nebeturi jokių fronto linijų – jos privalo būti gerai paruoštos ir vykti visur vienu metu. Visose socialinio gyvenimo sferose, kuriose reika žmoniškosios energijos ir pasišventimo, nes kitaip nieko nebepasieksime.“ - Alain Jouffroy 

("What's To Be Done About Art?" by Alain Jouffroy; included in "Art and Confrontation: France and the arts in an age of change" edited by Jean Cassou, Studio Vista, London 1970)

arba

Kairiojo diskurso galimybės Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio sukakties kontekste: nevaizduojamasis menas

2008 m. birželio 27 – 29 d.,

Alytaus dailės mokykla, S. Dariaus ir S. Girėno g. Nr. 25, Alytus

The earliest use of the term 'art strike'   

"Let us have no illusions about it: most "art critics" are going to carry on as if art were not abolished, as if art couldn't be abolished; most "artists" are going to continue to believe in the "artistic" character of their production; most gallery-goers, art lovers and, of course, buyers are going to ignore the fact that the abolition of art can really occur in the actual time and space. It is essential that the minority advocate the necessity of going on an active art strike, using the "machines" of the cultural industry so that we can more effectively set it in total contradiction with itself.                     

The intention is not to end the role of production, but to change the most adventurous part of "artistic" production into the production of revolutionary ideas, forms and techniques. Thus it is not a question of revolting against the art and artists of the immediate past - that would be a waste of time and energy - but, as I have said, of imagining something that could penetrate all social classes and organizing a total, creative reappraisal of our society.                                           

The revolution no longer has any frontiers; it must be thought out, it must be prepared everywhere - in all the sectors where man expends passion and energy to do what he does, else it will never triumph anywhere." - Alain Jouffroy 

("What's To Be Done About Art?" by Alain Jouffroy; included in "Art and Confrontation: France and the arts in an age of change" edited by Jean Cassou, Studio Vista, London 1970) 

  So far the conference is held to prepare the base for the upcoming striking events under the title Art Strike Biennial 2009 I found out relevant to present my position towards the whole structure of the event planned. That would be an answer to the question why some of the issues are included into the conference and how it could be related to each other.

The conference is held to provide the international intellectual support for the initiative to held striking campaign towards structures of “serious culture” in (it seems to be) fully colonialized Eastern European milieu. Particular case of the critique is the official celebration of Vilnius one year appointment to be European Cultural Capital in the year 2009 and the process of global biennalization of the art world. Also it coincides with the official celebration of 1000 year anniversary of the first time mentioning worldwide of Lithuania’s name in the Qedlinburgian annals by Fabricius due to the event that local barbarians decapitated bishop Bruno (Sanctus Boniface) – what presumably happen in the location where Alytus town is now …The last we would like to treat as a fact of critical approach towards the “serious culture” and colonization approaches.