IWW 000 – IV pasaulis: primityvusis komunizmas

0 pasaulis? – pažangusis komunizmas  

Šią akciją šiandien rengiame kaip paramą Čiosuno universiteto dėstytojui Dr. Seo Jeongmin, kuris, nepakeldamas alinančių darbo sąlygų, nusižudė. Todėl vietoj to, kad melstumėmės Jėzui, Isou ar dar kuriam kitam mirusiam darbininkui, mes steigiame Mirusiųjų darbininkų sąjungą, prisijungsiančią prie visų bosus atakuojančių pajėgų.

Tai ne kas kita, kaip darbininkų klasės kultūrinių praktikų švęsti gyvenimą ir mirtį tąsa, kurią kai kurie „dešinieji“ yra linkę įvardinti „qabar puja“. Taip yra dėl pastarųjų demonstruojamos atviros paniekos darbininkų klasei. Sindhų komunistai, kad ir kokios religijos jie bebūtų, o ir visiškai niekuo netikintys, visi kartu organizuodavosi prieš imperialistines valdžios struktūras.  

Meno streiko informacijos palaikymo ir sklaidos brigada nuo 2010 m. liepos 28 d. – Mirties streiko – stabdo savo veiklą ir perleidžia visus įgaliojimus duomenų šachtininkams/ psichodarbininkams – DAMPT (DAta Miners & Travailleurs Psychique). Tai tėra tik formalus veiksmas, nes ASIMDB ir DAMTP dirba išvien jau nuo 2009 m. Alytaus meno streiko.

DAMTP manifestas bus publikuotas netrukus po Mirties streiko.

Prezidentūros iniciatyva parengtas tekstas skambiu pavadinimu „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių projektas“, atrodo, turėtų siekti kokybinių pakitimų įvairiais lygmenimis – tiek socialiniu, tiek dvasiniu, tiek ekonominiu, bet iš tikrųjų siekiama įtvirtinti konkrečią socialinę „kultūrininkų“ grupę ir užtikrinti jos privilegijas. Mainais už tai siūloma palaikyti jau giliai įsišaknijusį propagandinį aparatą, kurio užduotis – besąlygiškai apsaugoti valdančiųjų klasės elitinį statusą.

Beveik visos pagrindinės šio dokumento „gairės“ atvirai ignoruoja visuomenės daugumą. Tai dar labiau padidins socialinę atskirtį, žmonių tarpusavio santykius pavers prekiniais-piniginiais, maža to – pavergs kiekvieno psichiką. Pamėginsiu tai atskleisti kiek nuosekliau.

Tiesioginės demokratijos šaukliai Castoras su Polluxu diagnozuoja rimtą sociumo ligą – įsisenėjusį autoritarizmo vėžį. Ryžtingu mostu jie atmeta tariamos demokratijos apologetų propagandą ir praneša baisiąją naujieną – Lietuva yra pati tikriausia autoritarinė valstybė.

„EIKIT VELNIOP ŠUNSNUKIAI--TARPAS--ATSISAKAU PRIZO--TARPAS--NIEKADA JO NEPRAŠIAU--NETELPA Į JOKIUS RĖMUS TOKS MENININKO KIŠIMAS Į JŪSŲ PROPAGANDĄ--NORIU KAD VIEŠAI PAREIKŠTUMĖTE, KAD AŠ NIEKO BENDRA NETURIU SU JŪSŲ ŠLYKŠČIAIS  ŽAIDIMAIS.“ (Asgerio Jorno 1964 m. siųsta telegrama Guggenheimo prezidentui kaip atsisakymas priimti jam skirtą prizą).

Kreipiamės viešai, nes mūsų ligšiolinės derybos nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, nors atskleidė aplinkybes, kurios galėtų sudominti visus Lietuvos menininkus.

Pradžiai pristatysime kontekstą. Šių metų rudenį ŠMC organizuos Lietuvos dailės gyvenimo dešimtmetį reziumuojantį renginį, kuris taip ir vadinasi – „Lietuvos dailė“. ŠMC institucija turi visus galios svertus nuspręsti, kas vertas istorijos, o kas ne. Šiuo atveju ŠMC apsisprendė pagerbti, jo nuomone, vieną svarbiausių dešimtmečio meną formavusių veiksnių – Alytaus bienalę. Ją šiuo metu oficialiai atstovauja tarptautinė psicho[dvasios]darbininkų grupė „Data Miners & Travailleurs Psychique“, susikūrusi po 2009 m. surengtos 3-osios Alytaus bienalės [meno streiko].

2005 m. surengta pirmoji Alytaus bienalė siekė paneigti bienalės surengimo faktą (kaip nepagrįstai susvarbintą) bei atvirai propaguoti antibienalizaciją kaip progresyvų judėjimą, įmanomą ne tik politiniuose-ekonominiuose centruose, bet ir kultūrinėse dykvietėse. Antroji bienalė teigė, kad bienales sėkmingai gali rengti net parodose niekada nedalyvavę jauni žmonės. Trečioji bienalė siekė atvirai paneigti pačią meno prasmę, nes menas ne tik nėra būtinas, bet ir dirbtinai iškreipia socialinį gyvenimą – nepagrįstai pažemina vienas socialines grupes bei jų sąskaita išaukština kitas.

Comrade Alfridai,

Ačiū už ugningus komentarus, kurių įniršis smarkiai lenkia romantiškus XX a. pradžios pirstelėjimus nacionaliniais tikslais. Tokie pirstelėjimai, beje, ekonomiškai naudingiausi buvo sovietinei „progresyviajai“ kultūrinei nomenklatūrai ir iš naujo atkurtai nacionalinių spalvų neoliberalaus kapitalo valstybės politikai su Vytautu Landsbergiu priešaky. Iš tiesų neverta kelti vėjo dėl abipusės skambių frazių retorikos – ji tik puošia mūsų dvasios kovų areną, todėl eikime tiesiai prie reikalo.

Visų pirma reikia pripažinti, kad mūsų pozicijos nėra kardinaliai priešingos, tačiau skiriasi kai kurie visuomenės ir „rimtosios“ kultūros (meno) vaidmens vertinimai – menininko klasinės padėties samprata ir, žinoma, tolesnės veiklos strategija bei taktika.

Dar prieš šimtą metų toje pačioje Lietuvoje menininkai bandė save identifikuoti kaip dvasios darbininkus*, kurie visą savo energiją ir įniršį ketino skirti visuomenės transformavimui.

-Prieš šimtą metų apie įniršį net minčių nebuvo. Taip pat niekas nemanė transformuoti visuomenės. Kultūra turėjo aiškiai nacionalinį tikslą. Dabar galima šnekėti apie mažas formos ieškojimų pastangas, bet tik ne apie tai.  Pradžioje apibrėžkime, kad objektas bus ne dešinioji pop kultūra, bet eksperimentinė- kūrybinė sferos, apie kurias tik ir verta šnekėti, nes jos turi įtakas tiek valstybės raidai, tiek pridedamajai vertei, kaip netiesiogiai atsiperkanti ekonomikos dalis.

Deja, užuot paskelbę atvirą kovą išnaudojimui, jie iš karto susitapatino su besiformuojančia nacionaline viduriniąja klase. Tas pats ir šiandien.

 Kultūra“ šiandien“ nesusitapatino, ji buvo sutapatinta įstatymų pagalba. Esmė ne tame, kad ji (kultūra) pretenduoja, kad kultūrininkai  nėra vidurinioji klasė, esmė tame, kad ji centralizuota, kad nuo viduriniosios klasės palaipsniui tolstama, o tai visiškai skirtingi dalykai, kas teigiama tekste.

 Šiandien menininkai tapatina save su buržua, o ne su darbininkais.

Netiesa, netapatina nei su tais, nei su kitais, arba vadina proletariniais intelektualais, nes nėra Lietuvoje menininkų, kurie eksperimentinei kūrybai galėtų samdyti darbo jėgą. Nekalbu apie politinius užsakymus, kurie nėra kultūra, mūsų aptariama prasme,   o ideologija.

  Lietuvos meno kūrėjai visuomet orientavosi tik į aukštesniąją klasę ir laižė jiems padus.

Žemesnei klasei yra visiškai kiti interesai ir kiti pageidavimai. Žemesnė klasė nėra kultūros, meno užsakovas. 

Dar prieš šimtą metų toje pačioje Lietuvoje menininkai bandė save identifikuoti kaip dvasios darbininkus, kurie visą savo energiją ir įniršį ketino skirti visuomenės transformavimui. Deja, užuot paskelbę atvirą kovą išnaudojimui, jie iš karto susitapatino su besiformuojančia nacionaline viduriniąja klase. Tas pats ir šiandien.

 Šiandien menininkai tapatina save su buržua, o ne su darbininkais. Lietuvos meno kūrėjai visuomet orientavosi tik į aukštesniąją klasę ir laižė jiems padus. Pavadinti menininką darbininku, nors ir dvasios, vadinasi, jį įžeisti. Šiandienos menininkai skursta lyg žemiausio socialinio sluoksnio juodadarbiai, tačiau vaizduojasi esą respektabilūs buržua. Darydami viena, jie apsimeta, kad daro visai ką kita, ir tuo patys tiki, nes nuolat kartoja, kad taip iš tiesų ir yra.

Data Miners & Travailleurs Psychique tekstas "Jokių privilegijų institucionalizuotiems „menininkams“!" išprovokavo gyvą diskusiją tema, kuri yra labai aktuali. Sąlyginai šią temą pavadinome "PSD" (buitinėje kalboje tai yra trumpinys termino "socialinis privalomasis draudimas"). Tačiau ši tema, mūsų manymu, yra kur kas platesnė negu minėtasis trumpinys. Visi diskusijos tekstai: http://www.ekspertai.eu/

Valdančiųjų ketinimas nuolatinių pajamų bei darbdavio neturintiems menininkams nuo kitų metų socialines įmokas apmokėti iš specialios valstybės programos yra amoralus, diskriminuojantis ir iškreipiantis dvasines vertybes gestas.

Visų pirma, šis pasiūlymas įteisina tam tikros grupės žmonių privilegijas kitų atžvilgiu. Blogiausia, kad ši grupė žmonių yra pasisavinusi (iš tiesų ji neteisėtai privatizavo) visiems bendrai priklausančią teisę į vaizduotę, kūrybą ir – šnekėkime atvirai – laisvę. Taip būtų sudarytas precedentas, kad didžiausią kūrybinį-revoliucinį potencialą turintys žmonės, galintys nepaklusnumu išnaudotojams uždegti minias, redukuojama į prisitaikėlių propagandistų kastą, kuriai užtikrintas socialinis saugumas senatvėje ar ligos atveju.

Jau aštuntus metus Lietuvos Respublika, vykdydama galingųjų pasaulio valstybių valią, dalyvauja Afganistano – šalies, kuri niekada negrasino Lietuvos gyventojams, – okupacijoje. Pastaruoju metu paaiškėjo faktai, kad Lietuvos kariuomenė šioje tolimoje šalyje naudojama ne tik prieš vietines ginkluotas struktūras, bet ir prieš beginklius civilius gyventojus.

Kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija išplatino pranešimą, kuriame pagyrūniškai pasakojama, kad Lietuvos kariuomenė numalšino sukilusių kalinių riaušes Čagčarano – Goro provincijos sostinės – kalėjime. Riaušės, kaip pranešama, kilo po to, kai iš kalėjimo norėta išgabenti mirties bausme nuteistą kalinį.

Nors pranešama, kad Lietuvos kariuomenė riaušių malšinime tiesiogiai nedalyvavo – ji tik stebėjo situaciją incidento rajone ir vykdė išorinę objekto apsaugą, o malšinant sukilusius kalinius aukų nebuvo, tačiau šis rimtas precedentas kelia daugybę įtarimų bei klausimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai

 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai

Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui 

2010-ųjų vasario pabaigoje Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme iš esmės pradėta nagrinėti 2009 m. sausio 16 d. įvykių prie Seimo, kurie vadinami riaušėmis, byla. Vilniaus apygardos prokuratūra kaltinimus dėl smurtavimo ir viešosios tvarkos pažeidimų yra pareiškusi 29-iems Lietuvos piliečiams, kuriems gresia 6 metų įkalinimo bausmė.

Visų pirmiausia į akis krinta faktas, kad Lietuvos įstatymai šiuo klausimu yra represyvesni nei Irano Islamo Respublikos. Panašios bylos šiuo metu tiriamos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Irane. Latvijoje 46 žmonės teisiami už dalyvavimą 2009 m. sausio 13-osios proteste prie Seimo, o Irane už dalyvavimą masiniuose protestuose po 2009 m. birželio 12-ąją vykusių prezidento rinkimų teisiama 200 žmonių, 80 iš jų jau nuteista. Lietuvoje už masinių neramumų kurstymą numatoma iki 6-erių metų laisvės atėmimo bausmė, Latvijoje – iki 8-erių, o Irane už tokį patį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu tik iki 5-erių metų. Maksimalios bausmės už dalyvavimą masiniuose neramumuose 2009-ųjų vasarą Irane susilaukė tik opozicijos lyderis.

Labai dėkingas už repliką – ji nėra netikėta, bet atvirkščiai - labai logiška ir netgi kiek schematiška, bet tuo pat metu ir labai nuoširdi ir todėl matau prasmę diskutuoti.

Pradėkime nuo proletkulto – taip, tai iš tiesų buvo bolševikinė struktūra, bet, teisingumo dėlei, prieš ją pasmerkdami pripažinkime ir tai, kad ji niekada nebuvo įgyvendinta. Pagrindinis proletkulto teoretikas Bogdanovas (tikra pavardė Malinauskas – gudas nuo Gardino) šį apibrėžė kaip vieną iš trijų neatsiejamų revoliucinio socializmo elementų: tarybos, kaip ekonominis interesas; komunistų partija – politinis, o proletkultas – kultūrinis ir dvasinis elementas. Deja jame pačiame jau buvo užkoduota nesėkmė, nes partija iš karto užėmė hegemonijos poziciją kitų dviejų elementų atžvilgiu. Dar prieš įgyvendinant programą Leninas uždraudė bet kokį eksperimentinį elementą kultūroje ir reikalavo aiškaus, proletariatui suprantamo, tikslo – ko vertas vien pasakymas „iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“. Nežiūrint to, kad Bogdanovas didžiąja dalimi rėmėsi Ernsto Macho empiricistinėmis pažiūromis, kurias siejo su marksizmu. Be to Bogdanovas buvo visuotinės sistemų teorijos šalininkas, kurioje buvo teigiamas žmogaus kaip daugialypės ir multidimensinės asmenybės vystymasis priešpastatant jį susvetimėjusiam kapitalistiniam specialistui.

Čia kažkas  netikėta...  Aš suprantu Jūsų nusivylimą. Bet tai, ką siūlote, jau buvo 1917 m. Rusijoje. Mane apima šiurpas... Juk taip atėjo bolševizmas. Taip, taip... vėl lipama ant to paties grėblio. Ko iš jo galima tikėtis? Negi dar trūksta pilietinio karo. Bet rusų buvo daug, o mūsų... Stebėtinas, tiesiog gluminantis kartojimasis, nors kalbama apie kūrybingų žmonių susivienijimą. Kur jis? Juk čia tos pačios tarybos, tas pats proletkultas, tas pats infantiliškas karingumas, ta pati kolektyvinė kūryba, net psichikos  darbininkų giminystė "nieko neturinčiųjų" proletarinei psichologijai ta pati. Gal ir senuosius proletarų vadus reikėtų sugrąžinti? Rusų komunistai su jais iki šiol tebevaikščioja į mitingus ir demonstracijas. Negi taip fundamentaliai užmiršta istorija?  Tik keletas naujų žodžių, mintys ištisai kartoja bolševikinės Rusijos proletkulto programą. Viskas beveik paraidžiui iš ten nusirašyta, tik nežinau:  nuo žodžių, ar proletarinės neapykantos...

2009 m. įeis į istoriją kaip metai, kuriais bankrutavo oficialioji kultūra. Įtarimai, kad vienos kultūrinės programos – VEKS‘o - kultūros vadyba nėra „švari“ ne tik pasitvirtino, bet ir grėsmingai pademonstravo visos kultūros sistemos įsisenėjusią gangreną. Atvirai korupcinę sistemą dangsto ne tik svarbiausios valstybinės institucijos: kultūros ministerija, seimo komitetai, FNTT, generalinė prokuratūra, prezidentūra, bet ir patys kultūros operatoriai, kuriuos reiktų tiesiog įvardinti aparatčikais.

Visame šiame mėšle šildosi ir didžioji dauguma menininkų, kurie šiandien dėl sistemos ydingumo yra linkę kaltinti ne sistemą, bet tuos, kurie tai atskleidžia. Žodžiai kultūra ir menininkas šiandien visiškai diskredituoti, nes jie pridengia buržuazinių prisitaikėlių vykdomus finansinius nusikaltimus ir didelio masto korupciją. Menininkai ėją nepriklausomybės avangarde, po dvidešimt metų išsigimė, kaip kultūriniai pelėsiai patapo "bobikais", laukiančiais jiems numetamo kaulo.

Solidarizuodamiesi su elektrinių ir santechnikos komunikacijų industrinės sąjungos artimiausias tris dienas Kvinslende, Australijoje, rengiama protesto akcija mes skelbiame:

Neatidėliotiną psichoelektroninės komunikacijos industrinę akciją

Nuo pat šios akimirkos iki 3 šiųmetinio Jupiterio ir Neptūno susijungimo žiemos saulėgrįžoje gruodžio 21 d. 17.47 val.

Jokios dvasinės nei elektroninės komunikacijos darbo tikslais – t.y.: jokių el. pašto persiuntimų, el. žinučių, komunikavimo internetu ar telefonu ir pan. O taip pat jokio dvasinio komunikavimo su mirusiais, nemirusiais, gyvais ar dar negimusiais.

Antrojo laikinojo meno streiko vykdomojo komiteto Alytaus skyrius (STASAC-Alytus) paskelbė meno streiką, nukreiptą prieš ES iniciatyvą paskelbti Vilnių Europos kultūros sostine 2009 m.  Tuo pačiu STASAC pakvietė viso pasaulio menininkus prisijungti palaikančiais streikais per visus 2009 m.

Skirtingai nei Gustavo Metzgerio ir Meno darbininkų koalicijos (Art Workers Coalition) 7-ame dešimtmetyje iškelta iniciatyva boikotuoti meno institucijas, ši iniciatyva, kaip, beje, ir 1986 m. paskelbta Stewarto Home‘o iniciatyva nekurti meno laikotarpiu nuo 1990 iki 1993 m., orientuota į pačių menininkų provokavimą susivokti „meno“ ir „menininko“ sąvokose. Prieš tai vykę streikai buvo nukreipti prieš Meną, kaip specifinę buržuazinę konstrukciją ir siūlė priimti naują „kultūros darbininko“ poziciją.

Meno streikas nėra pagrįstas nei konkrečiu darbu, nei regionu, nei profesija – todėl šnekėti reikėtų ne apie darbo sąjungą, ne apie Profesinę sąjungą, bet greičiausiai apie Industrinę sąjungą, suvokiant kultūrą kaip industriją. Tuo pačiu tai yra ir pasipriešinimas bogdanovistinei Proletkulto (arba proletarinės kultūros) sampratai, kuri teigia trinitarinę struktūrą: proletarinės sąjungos sieks ekonominių tikslų, Komunistų partija – politinių, o Proletkultas užtikrins kultūrinius ir dvasinius gyvenimo aspektus. Mes privalome ieškoti galimybės integruoti visas šias sritis į savo kasdienį gyvenimą ir užtikrinti tiesioginę kontrolę, kurią vykdys patys dirbantieji.

(visą atsišaukimą galima rasti čia)

Atsišaukimas - situgrafinis (dezorientuotas - reikia žiūrėti iš visų pusių)