|
Paskutinius keletą mėnesių Alytaus dailės mokykla buvo tapusi aršių (psicho)ideologinių kovų, apėmusių net miesto savivaldybę, prokuratūrą ir t.t., susidūrimų, susikirtimų ašimi. Pačioje 2011 m. pabaigoje Alytaus miesto kultūros ir meno taryba, kuriai šiuo metu priklauso Redas Diržys, Saulius Lampickas, Vytautas Kolesnikovas, Saulė Pinkevičienė, Loreta Skruibienė, Linas Stankevičius, atstovaujanti kultūrinę savivaldą mieste, inicijavo susitikimus su miesto kultūrą administruojančia valdžia, keldama klausimus dėl miesto savivaldybės kultūros politikos ir jos įgyvendinimo gairių, planuojamo 2012 m. kultūros biudžeto ir jo sudarymo principų, Alytaus miesto savivaldybės administracijos ir politikų tolesnio bendradarbiavimo su Kultūros ir meno taryba galimybių bei perspektyvų.
Paaiškėjo, kad miesto valdžia iš esmės nesivadovauja jokia kultūros politikos strategija, o ją simuliuoja, jau porą metų tiesiog pasyviai laukdama kokių nors „nurodymų iš centro“, t.y. Vilniaus. Taip pat tapo akivaizdu, jog savivaldybės atstovai visiškai nesiskaito su savivaldos atstovų, t.y. miesto kultūrinės bendruomenės iniciatyvomis, siūlymais bendradarbiauti, ignoruoja prašymus pateikti savivaldybės kultūros skyriaus dokumentus, parodančius ir/ar patvirtinančius kryptingą miesto kultūros administravimo veiklą, vadovaudamiesi autoritarišku valdymo ir (ne)bendravimo modeliu. Nematydama galimybės bendradarbiauti su savivaldybės kultūros skyriumi, Alytaus miesto kultūros ir meno taryba nusprendė viešai kelti opius kultūros politikos klausimus, o bendraujant su oficiozinėmis miesto struktūromis, atsisakyti hierarchinio principo ir dirbti be lyderių.
Šis gestas gerokai dezorganizavo ir dezorientavo Alytaus savivaldybės kultūros skyriaus valdžios veiksmus, kadangi autoritariška struktūra, nenorėdama spręsti beįsiplieskiančio skandalo viešu, demokratiniu būdu, prarado galimybę slaptai susitarti (iš esmės bandyti papirkti menamomis privilegijomis) su Meno tarybos „lyderiais“, „vadovaujančiais asmenimis“ ir tokiu būdu užgniaužti kylantį pasipriešinimą iš vidaus. Nepavykus keliems bandymams slapčia „susitarti“ su lyderių, „viršininkų“ neturinčia meno taryba, 2012 m. pradžioje skandalas įsiplieskė visu smarkumu, persikėlė į Alytaus viešąją terpę – radiją ir televiziją.
Įsiliepsnojus konfrontacijai, oficialioji pusė „neoficialiai“, arba svetimomis rankomis (galima sakyti, užverbuotų „agentų“ dėka iš Alytaus dailės mokyklos kolektyvo tarpo) pradėjo kontrpuolimą, apkaltindama jau pačios dailės mokyklos vadovybę įvairiausiomis nuodėmėmis, procedūriniais nusižengimais, nelegalia veikla už valstybės pinigus ir t.t.
Taigi, prasidėjo karas tikrąja žodžio prasme tarp oficialių valdžios struktūrų ir Alytaus dailės mokyklos (suvokiamos kaip vietinės revoliucijos židinys), oficialių struktūrų ir savivaldos, pasisakančios prieš „rimtąją kultūrą“, kurią miesto valdžia, matyt, imdama pavyzdį iš centro, suvokia išimtinai tik iš galios pozicijų. Kitaip sakant, prasidėjo Alytaus pavasaris.
Kaip bebūtų paradoksalu, visa tai pasibaigė sąlygine savivaldos, taip pat Alytaus dailės mokyklos vadovybės pergale, nes paaiškėjo, kad ir miesto valdžioje yra žmonių, suprantančių, jog reikalingos kokybiškos permainos.
Todėl gegužės pirmosios eisena-manifestacija, kurią organizavo ir koordinavo Alytaus dailės mokyklos direktorius, psichodarbininkas Redas Diržys, buvo skirta ne tik Tarptautinei darbo ir (psicho)darbininkų solidarumo dienai, tačiau simboliškai įprasmino ir apibendrino Alytaus pavasario įvykius ir (bent laikiną) pergalę prieš autoritarišką, cinišką galią propaguojančią sistemą.
|
