ALYTUS PSYCHIC STRIKE BIENNIAL #8: SA(N)CABA (SITUGEOGRAPHIC QUANTUMPILGRIMAGE FROM BOTOSANI TO ALINJA) AUGUST 10-31, 2019

ATTACK WHITE SUPREMACIST CULTURE!                                                    FIND AND AMPLIFY THE VOICES OF
REPRODUCTIVE, PRODUCTIVE AND DESTRUCTIVE WORKERS WHO ARE NOT IN UNIONS OR COUNCILS!           

ALL (IN)ORGANIC COMRADES UNITE!                                                                                            GAME THE SYSTEM!

ABRACADABRA-C  (Alytus Biennial Reversion into Abolition of Culture And Distribution of its Aberrant Bacillus Right Abroad – Committee)

ÐعM提п (former DAMTP - the DaðA Miners and Travailleuse Psychique) - workers union to disrupt the creation of cultural capital through regional and a national language

Dvasingumas – viena iš labiausiai devalvavusių sąvokų. Šiandien praktiškai ji visiškai pasitraukusi iš „rimtosios“ valdančiosios klasės kultūros apyvartos tiek politinėje, tiek meninėje sferose, siejamose išskirtinai tik su kapitalu ir jo kaupimo formomis. Netgi religijos šiandien save sieja daugiau su dieviškumu, nei su dvasingumu. Šią sąvoką vienas iš septintojo dešimtmečio revoliucinių radikalų yra įvardinęs kaip kritinę, nes jos pražiūrėjimas lemia ne tik dvasinę krizę, bet ir visų kitų revoliucinių pasiekimų laipsnišką regresą, kaip antai: lig šiol visi revoliuciniai judėjimai kėlė politinių, socialinių, kultūrinių, na, dar ir seksualinių santykių revizijos klausimus, o dvasingumo problemų ne tik, kad nesuvokė, bet net ir nelaikė vertu gilinimosi. Ilgainiui būtent šio klausimo neišsprendimas, o tiksliau šios sferos palikimas religinėms ir kultūrinėms institucijoms ir lemdavo laimėjimų visose minėtose sferose praradimus ilgalaikėje perspektyvoje.

Čia pateikiamas tekstas, kurį sugeneravo akademinės bendruomenės atstovas, dalyvavęs 2019 m. letristų piligriminėje kelionėje, po kurios sąmoningai atsisakė vertinti pasaulį iš akademinės pasaulėžiūros pozicijų: autorius atsisako savo akademinių regalijų ir net savo asmeninio vardo, kuriuo iki šiol kaupė asmeninį kapitalą. Jo tekstas žymi vidinę akademinio teksto destrukciją, kuriame poetinė vaizduotė sąmoningai naudojama kaip priemonė šiam tikslui pasiekti. Tekstas peržengia tuščiavidurį ir narcizišką akademinio teksto formalizmą bei racionalumą. Antra vertus, jame sugrąžinamas juslingumas, ir ypatingai spalvos srityje, nes šiandienos poetai jau sunkiai sugeba skirti daugiau nei tik juodą, baltą ir raudoną (iš kurių tik viena priskiriama prie spalvų)... na, gal dar žalią spalvą. Iš pirmo žvilgsnio tekstas labai artimas siurrealistinei tradicijai, jame netgi daugelyje vietų galima atsekti tiesioginių aliuzijų į konkrečias praktikas ar istorinius faktus, bet tai nėra dar vienas siurrealizmo manifestas – greičiau tai būtų dvasinę transformaciją liudijantis dokumentas, skatinantis ne kultūrines formos mimikrijas, o plataus spektro eksperimentinius kontrkultūrinius reiškinius erdvėje, laike ir klasinėje pozicijoje. Tekste atsisakoma filosofams ir turistams būdingo „žvilgsnio iš viršaus“, ir pasirenkamas žemiausias įmanomas stebėjimo taškas. Šio teksto publikavimo tikslas – paskatinti diskusiją apie dvasingumą... nes siurrealistai besmaugdami klerikalus netyčia uždusino ir dvasingumą... pavertė metafiziniais literatūriniais kliedesiais.



PSICHODARBININKO MAZGAS IR PALAIDI GALAI: MINTYS PO LETRISTŲ PILIGRIMINĖS KELIONĖS

„Vardas, kuriuo įvardiname nėra tikrasis vardas.“ - 道德经


Nebeprisimenu, kada pirmą kartą išgirdau apie piligrimystės, jungiančios Mesijo ir Letrizmo įkūrėjo Isidoro Isou gimtinę bei Mesijo ir Islamiškojo Letrizmo [Hurufiyya] įkūrėjo Fazlallah Astarabadi mirties vietą, idėją. Jau prieš keletą metų turėjau minčių aplankyti Botošanį, Isou gimtinę šiaurinėje Rumunijos Moldavijos dalyje, tačiau iki šiol kai kurių kolegų psichodarbininkų buvau stabdomas to nedaryti, nepasigilinus į vietos, erdvės ir klasės sąryšingumus. Visi bandymai investuoti į prasmę sąlygojo tik nuolatinį minėto plano atkėlinėjimą. Ir tada mane pasigavo Duomenkasių ir psichodarbininkų judėjimas[1], kuris savo tinklais pradėjo transliuoti įvairiausio plauko pasiūlymus.

Ir štai – viskas nuspręsta, suplanuotas maršrutas, įvyksta piligriminė kelionė ne tik erdvėje, bet ir laike, ir klasinėje savimonėje: tokiu būdu pažymime 12-ąsias Isou mirties metines, o tuo pačiu ir užverčiame – bent jau mūsų manymu – tuos krauju permirkusius istorijos knygos skyrius, kuriuos tas pats Fazlallah įvardino Dieviškumo amžiumi[2].

 

Kartu su dar vienu psichodarbininku piligriminę kelionę pradėjome dar jai neprasidėjus – 12 proletarinio kalendoriaus (PC)[3] metų liepos 28 d., likus vos kelioms dienoms iki prisijungimo prie bendražygių Bukarešte. Norėjome tiksliai pažymėti dvyliktą saulės ciklą nuo Isou mirties – taigi galime teigti, kad išaušo dvylikti metai, laisvi nuo dieviškumo. Nė vienas amžius nesibaigia kaip vakaras saulei nusileidus – reikia laiko tam suprasti, ir todėl žmonės, kurie mėgsta piešti žemėlapiuose [o ir kalendoriuose bei asmeniniuose dokumentuose], visada padeda atsidurti reikiamoje vietoje tinkamu laiku ir patikimoje kompanijoje.

Kelionę laiku pradedame pajudėję nuo Londono Kento link, Pietryčių Anglijoje. Pradedame dreifuoti metų sandūroje. Per laiko atskaitą praradusią sekmadienio popietę sulankstėme šešis tūkstančius vasarų, vingiuojančių senu piligrimų keliu, iki Koldramo ilgojo pilkapio. Šis nuvirtęs akmenų lizdas yra neolito laikais žuvusių darbininkų poilsio vieta. Darbininkų, kurie kažkada dalyvavo ir galbūt vis dar užsiima tam tikra savarankiška veikla šiame mieguistame, retai lankomame slėnyje.

Gyvi akmenys ir jų įsikibę mirę darbininkai čia ilsisi beveik šešis tūkstančius derlių – nuo pat pirmojo derliaus dienų, nuo žemės ūkio aušros šioje žemėje. Nuolat liudijantis šį žemės ūkio gimimą paminklas taip pat užima savo kuklią vietą tos įžūlios žmogaus sukurtos pasakos, kurią mes vadiname „istorija“, ir kurią sukurpė bei įtvirtino Dieviškumo amžius. Vis dėlto akmenys miega, žvelgdami ir pasvajodami kur kas labiau, nei sukultūrintuose augaluose kaupianti saulės energiją ir taip bręstanti celiuliozė.

Ir čia pamatau viziją, kurią apsakyti žodis nėra adekvatus, kaip to pakaktų žiūrovo žvilgsniui nusakyti. Jaučiu, kaip tūkstančių vasarų patyrimas mane nuplauna, panašiai kaip sunoksta kukurūzai atėjus „šuns dienoms“. Aš net negalvoju, o kvėpuoju tą šešių tūkstančių metų ritmą, juos įtraukdamas ir išpūsdamas iš savo plaučių. Žodžiais nesukaustytas laikas atsigręžia pats į save, o aš regiu švarą. Ir pamatau, kiek žvaigždžių apšviestų naktų, liūčių, šalnų ir krentančių lapų akmenys šiame slėnyje liudija, jau nekalbant apie raumenis ir svajones tų, kurie tempė iš dirvos į saulę, į lietų, į rasotus rytmečius. Ir palietus akmenį, laikas slysta pro pirštus, jusdamas tuos pačius pirmuosius derlius, o aš galvoju apie mirusiuosius, apie pradžią ir pabaigą, apie tai, kiek dar bus to derliaus. Atrodo, kad mes jau pasiekėme didžiojo ciklo, kurį pradėjo tie akmenys, per kuriuos žiovauja neįmanoma jų svajingo miego platybė, pabaigą. Tądien metai vėl sukosi vakaro saulėje.

Nuo to liepos 28 d. vakaro iki Juodojo mėnulio sugrįžimo rugpjūčio 30 d. praėjo trisdešimt trys vidurdieniai. Trisdešimt trys vidurdieniai, skirti mūsų keliamajai kelionei tarp dviejų Dieviškumo amžių ribojančių Mesijų gimimo ir mirties: Fazlallah, kuris kaip Dievas ir Mokytojas skelbia dieviškumą žmogaus pavidalu, ir Isou, kuris pratęsia pirmojo mintį pareikšdamas: „Visi yra dievai, visi yra šeimininkai“. Du dvasinės „antropoceno“ knygelės puslapiai: nuo kapitalo aušros iki jo sutemų, ir kaip jis penkis šimtmečius naikino visa kas gyva žemėje.

Letristų piligriminę kelionę apibrėžia trisdešimt trys vidurdieniai, lydimi trisdešimt trijų mėnulių, kurie praėjo nuo tada, kai Juodasis Mėnulis paskutinį kartą stebėjo šį dangų. Ir su jo sugrįžimu mūsų laikas tampa keliamuoju, mėnesiu tarp mėnesių, kai mėnulis ir saulė susitinka, liečia ir atnaujina savo šokį. Šis šokis ir ši akimirka pasilieka kažkur anapus laiko, nes laikas, dar prieš vasaros Sirijaus pakilimą virš tamsaus ir šlapio Nilo, visada buvo skirtas pasaulių, laikų ir klasių slinktims.

Trisdešimt trys vidurdieniai atitinka trisdešimt tris raides, kurios yra trisdešimt trys Fazlallah šventosios abėcėlės raidės – tai persų rašto užbaigimas, įtraukiant ir jo paties mistinę raidę. Kiekviena mūsų kelionės, peržengiančios laiko ribas, diena tapo raide, raide tos metakalbos, kuri liudija laiko, erdvės ir klasės sąrangą. O galbūt pakliuvę į tarpulaikio metmenis, į tarpą tarp amžių mes galime sulaužyti kodą? Tiesiogiai redaguoti kalbą? Tai, ką vadiname Istorija? Bet raidžių lygmeniu? Gal mesijinis laikas mus padėtų ten prasibrauti, nes jis tęsiasi visomis kryptimis, kol suaudžia visą paslaptį? Ne interpretuoti, o galbūt, mūsų pačių nereikšmingu būdu sąlygoti šio nuolat kintančio srauto pokyčius? Tokia buvo vizijų prigimtis, vizijų, kurios susitelkė tarsi debesys vidurdienį anapus laiko virš Alenčės tvirtovės[4] liekanų.

Taigi išvykome iš Bukarešto, dusinusio savo smogu, kuris ir yra tikrasis aeonas – reanimuotas mirusiųjų darbininkų darbas. Po kelių valandų pasiekėme svetimus ir nevaisingus purvo vulkanus[5], kalbančius tų pačių savo gyvenimą gyvenančių mirusiųjų balsais. O tuoj už jų jau ir skendintis sutemose Lopatari slėnis. Čia daug valgėme, gėrėme – sugrįžome atgal laiku į tuo laikus, kai viskas galėjo būti kitaip, kai kapitalas dar nebuvo apiplėšęs šios mažytės vietelės, užsislėpusios už šlaito prie upės, o jau sutemus ant per dieną saulės įšildytos uolos, kur kadaise mergaitės maudydavosi vidurdienį, mes gulėjome stebėdami, kaip išnyra žvaigždės, o mėnulis leidžiasi virš miško.

Kalnuose kaimai gyvena savo skirtingų laiko juostų ritmu. Kiekvienas žalias, gėlėmis mirksintis slėnis yra vis kitoks pasaulis, nutolęs vienas nuo kito, o jame kinkomi arkliai ir šienavimas tebevyksta taip, kaip tai buvo daroma pastaruosius tūkstantmečius. Virš miško iškilę tuščiavidurės Bozioru uolos nusėtos dar iki mūsų čia buvojusių piligrimų sielomis. Krikščionių anarchistai, suradę tiesiausią kelią pasislėpti nuo visuomenės, kurią patys ketino pakeisti, ir pasitraukę į saviizoliaciją pabėgdami į kalnus, surado vienatvę olose, kad kartu su paukščiais ir meškomis sutiktų bundantį pasaulio rytą.

Ir negaliu jų kaltinti. Kas iš mūsų apie tai nesvajojo? Atsisakydami materialios realybės, kurios dalimi yra ir mūsų proto urvas, užsidarome akmeninėje kameroje kalno viduje ir laukiame laiko pabaigos, palikdami pasaulį likimo valiai. Vis dėlto, kai stipriai įsiklausau, vėl girdžiu tuos iš paties urvo atliekamo darbo atsirandančius atgarsius. Aidai manyje netikėtu fiziškumu atveria nuolat vienuolius persekiojančią mintį, trunkančią vos sekundę – atsitraukti ir viską mesti. Jų socialumas, esu tikras, tos ilgos ir gundančios sekundės metu laimi net prieš akmeninės izoliacijos viliones. Kai jie meldžiasi į aidinčią uolą, pradėdami nuo žemo dūzgimo, tarsi kylančio iš pačios žemės – girdžiu juos ir dabar, o tada keliant pratisus balsus į rezonansinę giesmę. Žemai ir garsiai ji slenka per slėnį, susiliedama ilgomis bangomis su kitų, esančių per daugelio mylių atstumą, urvų giesmėmis. Ir tokiame tuščiavidurių uolų burnų chore girdžiu savo bendražygių balsus, nešiojamus už ir virš manęs, po manimi ir priešais mane, kai leidžiuosi žemyn miškingu, saulės nušviestu slėniu. Medžiai tampa priebalsiais iš urvo sklindantiems užapvalintiems balsiams. Šie urvai buvo skirti dainavimui.

Per pramonės išgąsdintas lygumas, lydimi rausvo Brašovo kalnais pridengiamo dangaus, per kultūros griuvėsius Sfantu George gatvėse išvinguriavome tarsi gyvate keliu per Transilvaniją Botošanio karščio link. Į mano regėjimo lauką sklinda vis daugiau pranešimų iš laiko ir erdvės, kaip pavyzdžiui, deklasuoti būgnai [kažkieno susmulkintos kortos, kurių geriausiai atpažįstami buvo „būgnų karalienės“ ženklai] grindinio dulkėse. Žaibiškai pamatau didžiąją aikštę, vadinamojo XX-ojo amžiaus sandūroje, kurią dabar persekioja bronziniai mirusių darbininkų batalionai, tapę humusu tuščioms imperijoms, kurių jų mirtys negalėjo išgelbėti. Aplink mane lijo kosminio pokerio žaidimo kortomis[6] – ar jas „atsiuntė“ Isou? Panašu, kad mūsų bendra kelionė prasidėjo rimtai.

Lygiai taip pat ankstesnė piligriminė kelionė į „Dérive“ versmę neįmanomų kortų žaidimų pavidalu atskleidė mirusiųjų, kritusių iš dangaus į gatvę, pranešimus. Tą dieną Nadža[7] pasiuntė būgnų karalių ir karalienę bučiuoti mūsų pėdas po lietingos nakties. Šiandien vidurdienio karštis vėl užleidžia vietą tam pačiam laikui, bėgančiam nuo savęs paties. Širdžių karalius pasirodo per pačią plaukiančią saulę. Senojo atviruko sepijos formos mirga atspindėdamos dangų, kad užimtų savo vietą šimtmetį menančioje aikštėje. Isou yra ten. Karštagalvis nusivylęs impotentas. Nei apžėlusioje žydų senkapių žalumoje, nei šunų numiegotose, lėtų dulkių apneštomis ir kaulais tarsi kukurūzų spragėsiais nubarstytose kapinėse miesto pakraštyje jo pėdsakų nebuvo – tik surūdijusios geležinės Dovydo žvaigždės ir vorų sukamas voratinklinis žvaigždynas, stebimas senų medžių ir žmonių.

Sutemus Vaslujuje laužiame duoną ir geriame sunkiojo arbūzo vandenis, o naminis vynas tarpininkauja neoninės mėlynosios bendrystės metu. Svarstome, kaip greitai kolektyvinis siekis gali prarūgti kaip prakaitas, kaip greitai galima sugadinti už tūkstančius prarastų valandų sukaupto socialinio darbo, įlieto į paminklus tuščioms kosmoso amžiaus svajonėms. O jie dabar dūla į kancerogenines dulkes, o mes žaidžiame tarp jų. Vama Veche[8] yra viso to taškas, eilutės pabaiga, paveldinti tą trumpą vilties liepsną, kuri plazdena ir dūsta: palengvėjimo atodūsis, o gal tiesiog atsipalaidavimas prieš mirtį. Ta liepsna vieną trumpą akimirką degė ryškiai, paskui pamažu išvirto į ilgą XX-ojo amžiaus naktį – į tuos pačius griuvėsius, kurie dar kartą sutikome parduotame Kaliakros[9] metale ar tuščiavidurėse korių salėse Arkutine[10].

Būtent Arkutine darbininkai palėpėje įšaldo istoriją, ant balandžio pilkumo nebaigtų spiralinių laiptų. 4.XI.89. Minkštos betono fosilijos, kurios įrėžimai lengviausiai perkeliami laiku. Vos kelioms dienoms belikus iki vizijos žlugimo. Tik toks skubomis nubraukto, neužbaigto, supjaustyto sapno parašas. Primenantis olų rašmenis, orientuotus į atmintį, nes jų šešėliai išlieka ilgiausiai, pralenkdami laike ir jau seniai išgaravusias juos gaminusias rankas. Tarsi garbanoti iš skausmo Pompėjos šešėliai, užrakinti akmenyje. Pėdsakas. Jie neša tą patį klaikų žvilgsnį, rodantį, kad rytojaus nebėra, ir kad mes visi gyvename, nežinodami, jog stovime ant užmaršties slenksčio.

Nesibaigiančioje kyšulio mėlynėje, apgaubiančioje mus iš trijų pusių stiklo aštrumo šviesa, vyras senu akordeonu groja nostalgiškas pop dainas, leisdamas mirusiems amerikiečiams vėl gyventi. Mes važiuojame toliau pro laukus, pro lėtai besisukančias kalvos viršūnes, auksines ir žalias, pro mėnulio pakilimą rašalo juodumo jūros seklumoje. Pro seno miško miglą sukamės aukštyn ir aukštyn ir, pasibaigus pasienio postui, kelias baigiasi Europos lenta: praeitis, dabartis, ateitis. Ir tada staiga kalnai išsiskleidžia iš savo miško paklodės, išsitiesę miglotų kito žemyno minaretų link. Vėliau suspaustose Edirnės[11] gatvėse automobiliai ir šimtmečiai sukimba kartu, nes penktadienio maldos užleidžia vietą mieguistai popietei. Smailės mus pažadina kitomis dienomis.

Stambule apokalipsės nuojauta, kai žaibiškai užlietas didysis turgus krenta į tylą, o budri tamsa ir alėjos virsta ištisa srove. Vyrai šoka lietuje, o mes lipame į bokštus – per ilgus šimtmečius suakmenėjusios galios šauktukus, žvelgdami į karus ir vandenis. Šlapios katės. Drėgnos raidės. Ištisos batų apylinkės. Kylančios jūros išbanguoja lietaus perviršius, o rožiniai vaivorykščių tiltai apima didžiąsias mečetes – tik jų bokšteliai žaižaruoja saulėlydžio šaltyje. Čia mes brendame priešpriešinai į žmonijos antplūdį, kad dar kartą taptume provincialais. Kol galų gale randame bendrą kalbą su šunims, kurie, nepaisydami policijos ar lietaus, nei žino, kas tas rytojus, nei juo rūpinasi.

Bosforas skaldo viską: uolas, eonus ir psichiką, o juostiniai keliai už jo driekiasi per akmenuotas raudonos ir auksinės ochros dulkes. Po švelniai šerpetojančių žvilgsnių, pasiklydusių tarp apirusių Kiutachijos konstrukcijų, Eskišehiro viešbučiai suteikia komfortą kaip paguodą prieš melą, kad neturime ką prarasti dėl mūsų taip vadinamojo „šiuolaikinio pasaulio“. Tai reiškia, kad proteguojantis būdas, kurio žmonės tikisi kalbėdami apie šiuolaikiškumą, labiausiai priklauso nuo imperinio kapitalo.

Viename iš vis didėjančių tarpų, kurie mūsų akims atrodo kaip dykumos, atsiveria Tuz Gölü druskos ežero plokščio pasaulio spindesys, kuriame žmogus gali akimirksniu išsiskaidyti tiesiog bėgdamas spindulių horizonto link. Jie sako, kad čia pastatys kalėjimą žuvusių darbininkų sieloms. Vis dėlto žemėje esame tik taškeliai, ir kažkaip paguodžia, nes suteikia galimybę įsivaizduoti save mažus, kai susiduriame su geologinio laiko skylėmis arba platybėmis, o ir kūnas mus apriboja. O druska konservuoja. Druska – valiuta. Druska – ašaros.

Naktis mus užgriūna Kapadokijos svajonių kraštovaizdyje kaip žalias kvietimas maldai, rezonuojantis begalybėje porų, per tūkstantmečius atsivėrusių žemės veide. Šiame grožyje užkoduotas vidinis konfliktas: neįtikėtina, tikrąja tų žodžių prasme, bet ir ne mažiau tikroviška. Stebuklo vartojimas primena, kad tikrasis stebuklas yra visa, ką turime. Kapitalas pateikia klaidingus atsakymus į tikrus klausimus. Jis griauna viską, net ir griuvėsius, bet kartais stebuklas išlieka, palaidotas kažkur anapus vaizdo, baimėje ir kančioje, ir palengvėjime, ir meilėje, ir jaudulyje, ir fikcijoje, kurią mes vadiname laisve, ir kvapą gniaužiančiame spektaklyje su šimtais oro balionų saulėtekyje.

Giliai požeminiame mieste begalės žmonių šveitė dulkėtus posūkius, dubenis ir mazgus, gyveno ir mylėjo, juokėsi, valgė ir mirė, ir taip ištisus šimtmečius, ir pasislėpę nuo saulės. Jie pabėgo ne iš branduolinės dykvietės ar klimato apokalipsės, o nuo tikėjimu persunktų antpuolių, kurie buvo klasinės visuomenės duona ir sviestas dešimčiai tūkstančių žiemų. Be abejo, teiginys, jog Istorijos puslapiai užrašyti krauju, jau seniai nuvalkiotas. Vienos šalies, vieno pertekliaus tironai ir dabar siunčia pavaldinius skersti kito tirono vergų. Vis dėlto šis prieglobstis, šie namai dabar tampa mūsų nesenstančio žaidimo labirintu, išsinarsčiusiu aukščiau ir žemiau, ratu ir dar žemiau. Vis dėlto net ir žaidimo džiaugsmo užvaldytus mus paveja tyla ir aidai tų, iš kurių klasinė visuomenė pavogė ir tebevagia saulę ir žvaigždes. Mūsų žaidimas – jų žaidimas, bedugnis monumentas.

Traukiame toliau, persekiojami uragano, siurbiančio mus dangun, kuris galiausiai plyšta, perdurtas mūsų drąsos. Prakiuręs jis lenktyniauja su šokančiu vėju ir griaudžia, tarsi puikus šuoliuojantis pragaro arklys, drabstydamas kruša ir purškalais, atšokančiais nuo uolų pigmentais nuklotų kelių, o aplink mus tuo tarpu tarsi artilerijos ugnis leidžiasi žaibo ietys. Kol mes skubame fiksuodami skuodžiančias šernų nugarų formos kalvas, pavojaus akimirkomis kaskart pavyksta pralysti pro adatos skylutės dydžio išgyvenimo galimybę. Neįtikėtinas išgyvenimas. Trileris, kurio metu kaskart lauki žaibo, kuris niekada nepasieks.

Su virpinančiu palengvėjimu jau saulei leidžiantis atvykstame į sudraskyto laiko buveinę Hatušą. Dievai akmenyje jau beveik išnykę, nes per tūkstantmečius jas lietę rankos nudilino kontūrus – ir dievai tampa vėl tiesiog akmeniu. Kaimo gyventojai, prisidengdami bendruomenės salės šešėliais, dursto savo gyvenimus, o pasaulis ramiai teka pro šalį. Liūtų vartai, nepaisydami kerpių, nenumaldomai žymi laiko, į kurį visi krentame, pakraščius, o už jų dunksintys miškai rengiasi atremti dar vieną vėjo ataką ir sutikti eilinę naktį. Čia niekas neprisimena kvailų karalių įsakymų, skirtų bevardėms ir nesuskaičiuojamoms kartoms. Miestas virto akmenų krūvomis. Pranašai tyli. Viskas praeina.

Atsiplėšę nuo Jozgato liūčių pasiekiame vėsius saulėlydžius Eufrato aukštupio vandenyse, kurie buvo laikomi pasaulio pabaiga ir pradžia, bent jau taip mums teigė pusiau sąmoningi Europos mitai. Ir tada Persija atsivėrė prieš mus, virš mūsų šmėkščioja Araratas – vardas iš senovės legendos, iš gilų miegą nešančių vaikystės pasakų. Nekvėpuodamas einu kalno link per ką tik nupjautų kukurūzų lauką. Stoviu ir spoksau į sniegu padengtą gravitaciją, jėgą, kuri nuolat nusileidžia į palaidotas širdies vietas. Ir vis dėlto jis tyli. Ar ši senovės būtybė neatsisakys savo paslapčių? Galbūt ne. O galbūt tyla yra paslaptis? Dykumos saulė mėnulio mėlynumo danguje bendrininkauja su mumis. Arka neabeatplauks.

Vėlyvoje šviesoje dykumos kelias siaurėja, sriegdamas kontrolės punktus, braudamasis tautų grioviu pro laiko skylę[12] į kitą amžių. Pasienyje dienos vėl susirikiuoja priešais mus, aplinkui ir už nugaros, o saulė raudonu rutuliu rieda kalnų veidu. Pagaliau pasieniečių paleidžiami į juodumą, mes slystame išretėjusia, neonuose apšviesta tamsa, už kurios kažkokia pakaitinė laiko juosta Dubajų aprėdė dar vis nesugriuvusios Sovietų Sąjungos drapanomis. Sala kalnuose, užrakinta erdvėje ir laike. Siurrealistinis svajonių peizažas naftos kunigaikštystėje alsavo karštu vėju ir ištuštėjusiomis motopijomis – blanki šeštojo dešimtmečio Amerikos ar devintojo dešimtmečio Rusijos peržiūra tuščiame kino teatre. Žvelgiame pro stogus ir ežerą Irano link.

Taigi pagaliau ateina diena. Sunku ir patikėti, kad visgi pasiekėme šią vietą, kad gyvi ir sveiki atsikeliame ryte ten, kur ir ketinome atsirasti. Kyla jaudulys ir jausmas, kad kažkas gilaus skleidžiasi prieš mus, kad taip arti viršūnės dar niekad nebuvome. Į kalnus mes kylame jau visai be jokio vargo - tarsi mus automatiškai trauktų kokia tai nematoma gija. Pirmąkart važiuoju taip lengvai, neskubėdamas. Supratau, kad nuolat šiame ilgame kelyje nuo Botošanio mano širdį slėgė nerimas ir baimė, kad mums nepavyks, kad mus sužlugdys, kad turėsime pasukti atgal, ar dar blogiau. Dabar visa tai ištirpsta švelnioje auksinėje saulėje ir ryškioje krištolo šviesoje. Apsupti svaiginančio oro mes pakilome putojančių kalnų link. Viskas, nebeliko nieko, kas mus sustabdytų, ar kitaip sutrikdytų pasieti taip ilgai puoselėtą tikslą, kuriuo patys stebėjomės, kurio bijojome.

Pirmyn, aukštyn, ir mes plūduriuojame stebėdami, kaip aplink mus iškyla uoliniai bokšteliai ir kalnų viršūnės – vaizdai, su kuriais niekada gyvenime dar nebuvau susidūręs, anapus mano vaizduotės, iškilę virš dykros lygumų tylos, tarsi pasiuntiniai iš kito pasaulio. Kvėpuodami gaivia švaraus, tyro oro šiluma vinguriuojame per kaimus ir papėdes, kol galiausiai, aplenkę sunkiai nusakomą pastatą, lydimi sunkiai tramdoma džiaugsmo nuojauta dar apvažiuojame paskutinės kalvos šlaitą ir ten, per slėnį – nuostaba! – spindi auksinis Fazlallah Astarabadi mauzoliejaus kupolas, žvilgantis kaip saulėtekis. Ten jis, įsitaisęs gilioje, neliečiamoje ramybėje, ramiai miega kalno glėbyje.

Artėjant šio mažo, kuklaus, tačiau tobulai suformuoto pastato link, mane apninka šiurpas, o akys apsiašaroja. Žengiu į vėsią prietemą. Kojos grimzta minkštame kilime. Jis sugeria garsą, keliamą mūsų šnabždančio kvėpavimo. Ir ten pagaliau yra Fazlallah kapas. Paprastas akmuo priglaudžia laiko nudėvėtus raižytų raidžių fragmentus, laikomus erdviame, kupolinio kapo pavėsyje. Tyloje pro durų angą, atsiveriančią tarp aukso ir mėlynos anapusybės, sklinda kalnų oras. Manyje apsigyvena ramybė ir švelnumas, žodžiais nenusakomi, žemiškais jutimais nepatiriami. Negaliu pasakyti daugiau, nors po šiomis paprastomis klišėmis slypi visas jausmų vandenynas.

Vėliau, nusiplovę rankas vėsiame, po mauzoliejaus sodą gožiančiu medžiu burbuliuojančiame šaltinyje, išvykstame, palikdami šią ramią vietą ir malonias jos globėjas, senas moteris, be kita ko prižiūrinčias ir pasieniais augančias rožes.

Prieš mums išvykstant, kiek paeinu sausu, auksiniu kalvos šlaitu, žvelgdamas žemyn į didžiules erdves anapus mauzoliejaus. Už jo stūkso baisi, transcendentinė, dangų remianti Alenčės kalno viršūnė. Būtent čia atrandame beprotiškus laiptus, besitęsiančius iki pat dangaus prieigų. Mes pradedame jais lipti vidurdienio saulėje, tarsi nubausdami save pačiu nuožmiausiu būdu, dusdami, stabtelėdami bent menkiausioje šešėlio juostoje, kad kvėptelti retėjančio oro. Karščiu mėgaujasi driežai, suklykia ratus virš galvos sukantys ereliai, o aidas garsus nusineša už suskilusių, kylančių skardžių. Niekada net labiausiai laukinėse fantazijose nemačiau ir net nesvajojau pakilti į tvirtovę tokioje vietoje. Toks jausmas, tarsi liptume į pačią pasaulio viršūnę.

Pagaliau pasiekiame viršūnę, kiek leidžia puošnus labirintas, ir nuo tvirtovės sienos apžvelgiame didžiulį kalnų peizažą, skeltą dykromis ir žvilgančiais ežerais, besidriekiantį per Irano, Armėnijos, Azerbaidžano ir Turkijos lygumas. Ereliai rėkia ir sklendžia, o saulė dūzgia. Man svaigsta galva. Negaliu atsikvėpti – oras per karštas ir per retas. Beveik nualpęs nusiaunu batus ir atsigulu tvirtovės sienos pavėsyje. Būnat Fazlallah egzekucijos vietoje jo auksastogis kapas dar spėja mirktelti iš žemiau esančio slėnio platybių.

Užsimerkiu, o mėlynai baltas švytėjimas išlieka akyse, jaučiu kaip saulė pulsuojančiomis raudonomis bangomis dryžuoja per mano užmerktus akių vokus, o kalnų vėjai veržiasi per ausų gelmes. Švelniai nugrimztu į šią raudoną jūrą ir viskas virsta šviesa. Pamažu kiekvienas raumuo atsilaisvina, o mano kvėpavimas pradeda tekėti švelniai banguodamas, susiliedamas su sūkuriuojančiomis šviesos ir oro srovėmis, kol paleistas sąmonės grimztu į kokią tai neišmatuojamą grynąją atsipalaidavimo erdvę. Tarp šių debesų ir sūkurių girdžiu begarsį balsą, besikartojantį ir skambantį permušamuoju gelmių ritmu, kartu su banguojančiais, skubančiais debesimis, kylančiais aplinkui ir manyje: „Allah“, „Allah“, „Allah“, - šnabžda jis, sukasi ir skęsta, kyla ir krenta, tarsi lėtas pats sau susvetimėjęs kvėpavimas. Sukimasis, riedėjimas, pliaukštelėjimas: Al laf “, „ All af “, „All Laugh“, ir tai kartojasi. „I love“, „I love“, „I love“. Besiveržiantys tamsiai raudoni debesys sklinda grynąja šviesa, o aš įsikimbu į minkščiausią saugumo ir komforto erdvę, tarsi visas mano kūnas būtų tapęs lengvas kaip oras, ir aš plaukčiau per begalinę, šiltą ir taikią jūrą. Ir vos tik pradedu tarti žodžius, mano burna pagelsta nuo geležies, pradeda tekėti ir springti krauju, krauju, kuris teka aukštyn ir bumbteli nuo mano lūpų kaip mikčiojantis upelis, išlindęs iš žemės šešėlių. Pabundu žvalus ir šypsodamasis.

Ir taip – toliau. Nuo dykumos važiuojame per nesibaigiančius transporto žiedus – mazgus, kurie apjungia plynaukštės plotus. Didžiuliai regionai, kurie tai sklendžia, tai neria gilyn, ir taip po kelias valandas, pasukdami per neįsivaizduojamo masto kalnų peizažus, o uolos gyvos spalvomis. Po ilgų valandų kelionės per milžiniškus regionus uolieninių pigmentų vaiskumo keliais atvykstame į Ani – jis ne iš šio pasaulio. Tik sapnuose įsivaizdavau esant tokią vietą: 30 km rieduliais išmarginto ir audros apšnerkšto purvu kelio pabaigoje, atrodo, pačiame pasaulio pakraštyje. Tai, kad žmonės randa gyvenimą šios vietos šešėlyje, savaime yra taip nesuderinama, kaip ir šios jau neegzistuojančios civilizacijos kraupinanti gravitacija, primenanti nebent tik pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiuje, besitęsiančius į išorę ir į tuščią ateities platybę. Bet audra kaupiasi kartu su tamsa, banguoja sutemose, o žaibas kartais sušmėžuoja tarp besiplečiančių griuvėsių, sutekančių į vėjuotos stepės juodumą.

Žvelgdami į neaprėpiamą laiko ir žmonijos plėtrą vėl netenkame žodžių. Tiesiog stovime ir mirksime. Kadaise didžiausias pasaulio miestas. Dabar griuvėsiai. Atrodo, plėšimų neišvengiamybė. Žiaurumo bedugnė. Valia gyventi tarp griuvėsių. Tušti bokštai, apgriuvusios katedros, apleistos citadelės, prilipę prie galingų daubų plyšio. Kritus šiam galingam miestui, mongolų ordos tarsi audra nušlavė viską, gyvų neliko. Kraujas turėjo bėgti šiose gatvėse, kur dabar šešėliai lenkiasi ir renkasi neramioje žolėje. Tyla tokia sunki, ne lengvesnė, nei praeities riksmai, veriantys kaip žaibas, kuris dabar pjausto prieblandą. Griausmai krečia sunkią atmosferą ir žvelgiant į tamsėjančią mirusio miesto lygumą, tuščių šimtmečių svoris siaubo pavidalu tvyro ore. Juodos gyvatės tyliai perspėdamos kerta mūsų kelią. Naktis krenta sunkiai ir giliai.

Karse praeiname pro iščiustytą, lyg kačiukų nubučiuotą bažnyčią-mečetę, kuri kvėpuoja rytu prie žvilgančios upės. Saulei įkaitusi, lipame į kalną su „Paminklo žmonijai“ griuvėsiais, kuris buvo pastatytas kaip spektaklis, o nugriautas iš pykčio. Išdraskytos metalinės armatūros, kyšančios iš betono luitų, nuodingos dulkės – pats tinkamiausias paminklas, koks tik galėtų būti žmonijai, kuri save paverstų dievais pagal savo atvaizdą, o įtvirtindama savo dieviškumą užgrobtų ir pavergtų pasaulį.

Dienos ilgumo kanjonai, vingiuoti užtvindyti slėniai, aukšti kriokliai, mylios, mylios, mylios, tuneliai, skrodžiandys kalnus. Kol iš dykumos ir kalnų pasiekiame žemę ir jūrą. Mes Gruzijoje. Šurmuliuojančios ir žvilgančios kaip Majamyje ar Hanojuje kalvos staiga apsunksta nuo rūku apsemto miško. Oras – drėgmės vonia. Neone mirksi didysis maldininkas[13]. Mašinos plūsta ir kyla, mes kvėpuojame, miestas plyšta kaip fejerverkas ar pumpuras. Maudomės paskutiniame mėnulio ketvirtyje, tolimojoje Juodosios jūros pusėje. Pauzė. Visas naktis iki šios žiūrėjau į rytus tamsos platybėse, ar tai buvo vieta, kurią įsivaizdavau atsigręžusią dabar į mane? Kaip erdvę? Kaip laiką? Kaip klasę? Tarsi spoksant į žvaigždę akimirkai pasiduoti jausmui, kad kažkas žvelgia į tave iš tamsos.

Jau po vidurnakčio, prieš tai dienos karštį paskandinę raudonai-auksinio saulėlydžio jūros bangose, lipame į savo laivą. Cikados čia tylios, jas pakeičia bangų mūša. Lingavimas, riedėjimas ir pasinėrimas į gilius miego šulinius, kaip kūdikiai lopšiuose. Rytais ir vakarais blizgūs juodi delfinai žaidžia aplink mus šuolių kilpomis nerdami nėrinius. Denis yra puiki vieta stebėti drėgnus vario raudonumo saulėlydžius, lengvai papoliruotus išblyškusio aukso saulėtekius, pirmąsias žvaigždes, paskutinį mėnulį ir nesibaigiančias mėlynai-juodas su baltalų bakstelėjimais bangas. Ramybė yra kasdienybėje, kuomet lėtai kalbamės tiek miegodami, tiek prabudę. Niekur neiti, nieko nedaryti. Joks išorinis pasaulis negali kištis į jūrinį laiką. Su kartvelais keliam tostus už į šalį, šeimą ir kitus pakaitalus. Pakili nuotaika ir atvira jūra.

Ir pagaliau, vieną šiek tiek liūdną, bet saulėtą rytą, Bulgarijos pakrantė išnyra iš pilkai mėlynos tolumos. Ir vėl stumdysimės muitinėse, dezinfekuosimės, važiuosime, važiuosime toliau ir vis toliau, per laukus ir kaimus, vaikydamiesi šviesos, vyniodami laiką, kol jau sutemus senoviniu tiltu kirsime Dunojų. Jaučiuosi grįžęs namo, apėjęs pasaulį ir grįžęs į tą pačią vietą, bet iš kitos pusės. Tamsūs keliai atveda į miestą, pilną šviesos ir pavargusių atodūsių, nesigilinančių ir negalinčių suprasti, ką tie keliai patyrę ir ką matę.

Niekada nesiejau savęs su „dvasingumu“, netgi šalinausi šio termino, bet visa ką tik aprašyta patirtis manyje sukėlė šoką, tokį nemenką psichinį ir emocinį diskomfortą, netgi sumaištį. Išvykau nerūpestingai lengvai, nors buvo nuogąstavimų ir nerimo, be jokios aiškios minties apie tai, ko tikėjausi, ar kodėl tai darau. Net nebuvau tikras, kad noriu tai daryti. Tai, ką atradau – tam nebuvau pasirengęs. Galime pavadinti tai energiniu materializmu, revoliuciniu animizmu ar bet kokiu vardu. Dieviškumo amžiaus vyrai padarė save dievais, visko sąskaita. Fazlallah yra šio amžiaus Mesijas, nes jis Dievą paverčia žmogumi, Isou yra Mesijo sugrįžimas būtent todėl, kad jis skelbia kiekvieną žmogų Dievu, ir tokiu būdu užbaigia visą amžių jo paties neįmanomybėje. Žmogaus-Dievo amžius. Amžius, kurio išraiška pati sukėlė savo apokalipsę. Kvaila manyti, kad esame begalinės būtybės ribotame, o ne ribotos būtybės begaliniame pasaulyje. Pakeldamas save virš medžių, kalnų, upių, gyvūnų, šis žmogaus-dievas per penkis šimtus metų suplėšė gyvasties tinklą, kuriame mes patys esame, arba buvome tik viena gija. Tas amžius baigėsi.

Galbūt jo vietą užims revoliucinio animizmo ar planetų proletariato amžius? Jei vis dar yra kažkas likę tarp griuvėsių, tai dieviškumo mirties kančios plevena paskutinį kartą. O gal tapau dar viena kliše? Dar vienas „orientalistas“, kuris „pabėga“ nuo „Vakarų“ ir grįžta išspjovęs kažkokį sumaišytą dvasingumą? Patekome į tuos pačius senus eschatologinius spąstus? Nesu tuo tikras. Tikrai atmetu savo patyrimų įvardinimą „apreiškimais“, na, nebent materialistines versijas... kad ir magiškasis realizmas? Galbūt.

Nepaisant to, pasirinkau [šiame tekste] visą eilę pavargusių klišių ir nusidėvėjusios „rimtos kultūros“ poezijos išraiškų, ko niekad nedariau iki šiol, bet tai yra skirta šiai akimirkai, tik šiam gyvenimo momentui, nes jie man padeda nueiti anapus žodžių, nes taip pagaliau pajuntu, kad Dieviškumo amžius mane palieka. Galbūt, galų gale, tai slypi anapus pačių raidžių?

„Piligriminę kelionę“ aš iš pat pradžių sau įsivardinau kaip savotišką žaidimą, pokštą ar galbūt kokią „meninę“ simuliaciją, galbūt „post-dvasinį“ ar „postmodernų piligriminį žygį“. Nesąmoningai atradau, kad pokštas yra tikras dalykas, o žodžiai galų gale nėra būtini. Ir vis dėlto, ir vis tiek, ir vis dėlto mano kasdienis žodžių, darbo ir smulkmeniškų užsiėmimų pasaulis sugriuvo. Tai ir buvo tas tikrasis pokštas. Didžiausias piligriminės kelionės pokštas buvo tas, kad ji buvo tikra. Kai grįžau į savo gyvenimą, niekas nebeturėjo prasmės. Trumparegiai užsiėmimai ir įsipareigojimai, blizgučiai ir niekučiai, tinkami ir nenaudingi – viskas tapo šiukšlėmis, mažai ką besudominančios ateityje, įskaitant ir mane patį – jos išgaravo vis labiau kaistančiame ore kartu su vis gausėjančiais dūmais. Mano visuomenė serga. Mažai jai beliko dienų. Dedamės dievais ir tuo prisiimame kaprizingą dievybės galią sunaikinti viską. Nauja Isou aušra buvo ne daugiau kaip prietema žmonėms, kurie norėtų būti dievais. Tikrasis gyvenimas yra kitur. Tai vėjo pučiama sėkla.

 

[1] Duomenkasių ir psichodarbininkų sąjunga (DAMTP) buvo įkurta kaip į Alytaus meno streiko bienalę atvykusių IWW darbininkų iniciatyva 2009 m. Šiuo metu ji veikia kaip transnacionalinis eksperimentinis forumas, jungiantis skirtingų sferų darbininkus, siekiančius suformuoti prasminę darbo klasės platformą erdvėje ir laike.

[2] Laikotarpis nuo 1394 m. iki 2007 m.

[3] 12PC metai atitinka 2019 Grigališkojo kalendoriaus metus.

[4] 1394 m. Fazlallah‘i Astarabadžiui Alenčės tvirtovėje (šalia dabartinės Nachičevanės, Azerbaidžano respublika) buvo įvykdyta mirties bausmė.

[5] Kalbama apie Berkos purvo vulkanus Skortoazoje, Rumunija.

[6] Turimas galvoje siurrealistų tradicijomis paremtas urbanistinis pokeris, žaidžiamas atsitiktinai surastomis kortomis. Žaidimas aprašytas aktyvisto Workshop for Non-Linear Architecture „The Joker: A Game of Incidental Poker“ in „Mind Invaders: A Reader in Psychic Warfare, Cultural Sabotage and Semiotic Terrorism“, ed. by Stewart Home, London, 1997.

[7] Aliuzija į Andre Bretono 1928 m. romaną „Nadja".

[8] Vama Veche – miestelis ant Rumunijos-Bulgarijos sienos, dar Varšuvos pakto laikais pagarsėjęs laisvamaniška dvasia, nudistų pliažais, kaip hipių, pankų, metalistų ir rokerių būrimosi vieta. Šiuo metu išgyvena dramą visuotinės gentrifikacijos akivaizdoje.

[9] Neaiškios paskirties radijo siųstuvų sistema Kaliakros pusiasalyje buvo pastatyta 1988 m. kaip Sovietų Sąjungos karinis-propagandinis įrenginys, skirtais „aptarnauti“ pietryčių Europai. Kurį laiką buvo laikomas kaip atgyvena, tikintis kokiu nors būdu pritaikyti radijo bangų perdavimo poreikiams ateityje, bet, praradus bet kokias viltis tai kažkam panaudoti, 2019 m. išmontuotas kaip metalo laužas.

[10] 1985 m. ant Juodosios jūros kranto pradėtas statyti grandiozinis Arkutino meno mokyklos kompleksas buvo tuometinio Bulgarijos komunistų partijos lyderio žmonos Liudmilos Todorovos Živkovos užgaida. Statybos įstrigo 1989 m. su „socialistinio bloko“ gyvavimo pabaiga.

[11] XV a. pradžioje keli islamo letrizmo pasekėjai buvo gyvi sudeginti priešais vieną iš Edirnės, tuo metu buvusios Otomanų imperijos sostine, mečečių.

[12] Turimas galvoje Turkijai priklausantis siauras koridorius tarp Armėnijos ir Irano, besibaigiantis valstybine siena su Azerbaidžanui priklausančia Nachičevanės sritimi.

[13] Turimas galvoje vabalas Mantis religiosa – dar viena aliuzija į siurrealistinius motyvus.